Išsamiausias darbas apie monetas kapuose Lietuvoje – archeologo ir numizmato Eugenijaus Ivanausko knyga „Monetos ir žetonai Lietuvos senkapiuose 1387–1850", išleista 2001 m. Joje rašoma, kad monetas į kapus pradėjo dėti senovės graikai VI a. prieš Kristų. Dėjo monetas į kapus ir romėnai. Krikščionybė kovojo su šiuo pagonišku papročiu, bet neįveikusi leido taip daryti ir krikščionims.

Lietuvos teritorijoje pirmaisiais amžiais po Kristaus monetas į kapus dėjo pajūrio gyventojai, gausiai prekiavę su Senovės Romos imperija. Imperijai žlugus, šis paprotys išnyksta. Vikingų laikais, IX a., atsinaujinęs monetų dėjimo į kapus paprotys buvo ne tik pajūryje. Vikingai, prekiaudami su rytais ir vakarais bei juos plėšdami, platino tų kraštų monetas didelėse teritorijose. Monetas į kapus nustojo dėti XII amžiaus pradžioje, nes pasibaigus vikingų epochai, nutrūko ir svetimų monetų įvežimas. Monetos vėl pradedamos dėti į kapus tik po Lietuvos krikšto 1387 m., kai Lietuvoje prasidėjo savų monetų kalimas. Ankstyvąsias lietuviškas monetas į kapus dėjo ne visuose senkapiuose. Tai rodo ir muziejuje esantys Utenos rajono senkapių tyrimų radiniai. Ažugirių senkapyje ankstyvųjų monetų rasta, o Geniakalnio senkapio suardytoje dalyje jų nebuvo. Pagal radinius suardyta dalis datuojama XIV a. 4 ketvirčiu – XV a. pradžia. Suardytų kapų radiniai surinkti naudojant metalų detektorių, aptinkantį ir smulkius daiktus. Jei būtų buvę monetų, jos irgi būtų buvę surastos.