Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų miestas. Pagonybės laikais Vilniuje, ant Pilies kalno, iškilo didžiųjų kunigaikščių pilis, Šventaragio slėnyje pagal senus papročius buvo deginami Lietuvos kunigaikščių palaikai. Vėliau čia buvo pastatyta Vilniaus katedra ir Valdovų rūmai.

Didieji kunigaikščiai Vilniaus pilyse įsikūrė maždaug XIII–XVI a. Viduramžių valdovai paprastai neturėjo vienos nuolatinės rezidencijos, rūpindamiesi šalies reikalais ir kariaudami jie keliaudavo iš vieno miesto į kitą. Pirmasis valdovas, siejamas su Vilniumi yra karalius Mindaugas (apie 1200–1263): ilgą laiką buvo manoma, kad jo karūnacija galėjo vykti Vilniaus katedroje. Nuolatine valdovų rezidencija Vilnius imtas laikyti nuo kunigaikščio Gedimino (apie 1275–1341) laikų: valdovas čia gyveno su žmona ir vaikais, priimdavo kitų šalių pasiuntinius, sudarinėdavo sutartis, iš Vilniaus siuntė laiškus vokiečių žemių šalims bei popiežiui. Gediminas laikomas ir Vilniaus miesto įkūrėju – 1323 m. jo laiškuose Vilniaus vardas buvo pirmą kartą paminėtas.

 

Žiūrėti parodą