Inžinierius, diplomatas, valstybės, politikos ir visuomenės veikėjas. Gimė 1871 m. lapkričio 11 d. Daugirduose (Krokialaukio vls., dab. Alytaus r. sav.). Mirė 1927 m. rugsėjo 16 d. Kaune.

Baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universitete ir Aukštojoje inžinerinių technikų mokykloje. Dirbdamas Maskvos, Kolombo garo siurblių, Maskvos centrinės elektrinės statybose, stažavosi Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje, JAV. Suprojektavo tramvajų vagonus, buvo užpatentuoti jo autoriniai vagonų konstrukcijų ir tramvajų eksploatacijos išradimai.

Į lietuvių visuomeninį darbą įsijungė 1905 m., drauge su kitais organizuodamas Maskvos lietuvių savišalpos draugiją. Trejus metus buvo šios draugijos pirmininkas; 1914–1917 m. buvo vienas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Maskvoje organizatorių ir vadovų.

T. Naruševičius P. Leonui padėjo organizuoti 1917 m. Demokratinę tautos laisvės santarą, 1925 m., jai persitvarkius į Ūkininkų partiją, buvo jos narys.

1917–1918 m. gyveno JAV, dirbo politinį ir finansinį darbą Lietuvos labui. 1919 m. kaip Amerikos lietuvių atstovas veikė Paryžiaus taikos konferencijoje. 1920 m. dalyvavo Lietuvos delegacijos sudėtyje Tautų Sąjungos posėdžiuose, derybose su Tarybų Rusija, o 1921 m. – su Lenkija. 1921–1923 m. buvo Lietuvos įgaliotas ministras Londone ir Paryžiuje, 1923–1924 m. – E. Galvanausko ministrų kabinete ėjo susisiekimo ministro pareigas. 1925 m. buvo Klaipėdos uosto direktorijos pirmininkas. Buvo išrinktas į II Seimą, bet atsisakė mandato po jo ėjusio kandidato naudai.

Buvo pasiūlęs ir sudaręs konkretų projektą paruošti diplomatinei ir konsulinei tarnybai tinkamą pamainą. Rūpinosi studentų šalpa bei Lietuvos pramonės vystymu.