Rusų XIX a. I p. grafinio portreto kūrėjas. Gimė 1780 m. Tverėje, mirė 1863 m. Sankt Peterburge.

1817–1860 m. dirbo Ermitažo rinkinių saugotoju, 1841–1854 m. vadovavo dailės akademijos muziejui.
Mokėsi Imperatoriškoje dailės akademijoje pas garsius pedagogus A. Radigą, S. Ivanovą, o nuo 1796 m. – pas vokietį Ignacą Sebastijoną Klauberį.

1798 ir 1799 m. apdovanotas medaliais už gamtos studijas bei antikinių skulptūrų raižinius.

1802 m. už didelių matmenų reprodukcinį estampą, atliktą pagal Rafaelio Mengso paveikslą „Dykumoje pranašaujantis Jonas Krikštytojas“, buvo apdovanotas didžiuoju aukso medaliu bei pasitobulinimo stažuote Prancūzijoje.

1810 m. savo kūrinius rodė Paryžiaus salone.

Sugrįžęs į Rusiją, 1812 m. tapo akademiku, o po mokytojo Klauberio mirties jau vadovavo ne tik akademijai, bet ir imperatoriškam Ermitažui.

1819 m. dailininkas įgijo pirmojo imperatoriaus raižytojo titulą. Kaip pedagogas išugdė nemažai žymių grafikų: A. Oleščinskį, F. Jordaną ir kt. 1840 m. jam suteiktas nusipelniusio profesoriaus vardas.
Dailininkas išgarsėjo graviūromis istorine tematika ir portretais. Pastaruosius kūrė pagal amžininkų O. Kiprenskio, I. Šmidto, G. Vagnerio kūrinius. N. Utkino raižiniams būdingas pateikimo harmoningumas, skoningumas, stiprus meistriškas piešinys, subtilus štrichas.