Tapytojas, grafikas, scenografas. Gimė 1870 m. gruodžio 12 d. Bogdanove (Minsko sr.), mirė 1936 m. rugsėjo 30 d. ten pat.

1890–1891 m. studijavo teisę Peterburgo universitete. 1897 m. baigė Peterburgo dailės akademiją (mokėsi pas I. Šiškiną, A. Kuindži). Nutapė 3 diplominius paveikslus: „Vakarinė žvaigždė“, „tritonai“ (juose jaučiama fantastinių A. Böcklino temų įtaka), „Pavasaris“ (artimas lyrinei rusiško peizažo tradicijai; jį įsigijo kolekcininkas P. Tretjakovas).

1894–1895 m. ir baigęs akademiją keliavo po Europą, Berlyne susipažino su vokiečių simbolistų kūriniais, Sezession.

1898–1904 m. daugiausia laiko praleido Bogdanovo dvare, nutapė monumentalių kompozicijų („Malūnas“, „Žemė“, abi 1898, „Tuštuma. Senas lizdas“ 1901, „Žiemos pasaka“ 1904, „Nes Megitur“ 1905).

Vilniaus ir jo apylinkių motyvus naudojo peizažuose („Nuo Vilnelės krantų“, „Vakaras-Vilnelė“, abu 1900), simbolinėse kompozicijose („Praeitis“ 1903).

Dalyvavo Peterburgo dailininkų grupės „Mir iskusstva“ (1899, 1901–1902), Krokuvos dailininkų draugijos „Sztuka“ (Prahoje, Vienoje, Miunchene ir kitur) rengtose parodose.

Krokuvos dailininkų draugijos „Sztuka“ narys (nuo 1900, jos pirmininkas 1907–1908).

1903 m. Vilniuje surengė draugijos „Sztuka“ parodą, kuri dėl carinės cenzūros reikalavimo pervadinta „Ars“.

1904–1907 m. dėstė tapybą Varšuvos meno mokykloje, 1907–1908 m. Krokuvos dailės akademijos Peizažo katedros vadovas.

1906 m. ketino dalyvauti Pirmojoje lietuvių dailės parodoje.

Nuo 1908 m. gyveno Vilniuje. 1910–1911 m. su V. Studnickiu leido žurnalą „Tygodnik Wilenski“. 1919 m. dalyvavo atkuriant Vilniaus S. Batoro universitetą, tapo universiteto Dailės fakulteto dekanu, 1931–1932 m. prodekanas.

Sukūrė scenografijų ir kostiumų, plakatų,iliustracijų. Kūriniuose jaučiama šiaurietiško peizažo, taip pat simbolizmo įtaka, taikomajai grafikai artimas art nouveau stiliaus grakštumas, dekoratyvumas. Tapybai būdinga sodrus, pastozinis potėpis, apibendrintai perteikiamos dangaus ir žemės stichijos, emocinis ir simbolinis paveikslų turinys.

F. Ruščico kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Varšuvos ir Krokuvos nacionaliniai muziejai, Turunės krašto muziejus.