Kalbėdamas apie Paskutinį teismą, Jėzus yra paminėjęs šešis artimo meilės ir gailestingumo darbus: „Ir tars karalius stovintiems dešinėje: Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 34–36). Nuo viduramžių greta šešių evangelinių nurodomas ir septintasis geras darbas – mirusiųjų palaidojimas. Dailėje geri darbai dažnai buvo vaizduojami paveikslų ciklais, nuo XVI a. pabaigos visi jie dažniausiai buvo perteikiami viena kompozicija.
Krikščioniškų artimo meilės ir gailestingumo darbų tema ypač aktuali tapo po to, kai reformacijos šalininkai suabejojo paties žmogaus darbų reikšme jo išganymui, iškeldami vienintelę salygą – tikėjimą. Dailininkų Frankenų dinastijos atstovai gerų darbų temos ėmėsi ne kartą. Franso Frankeno II kompozicijos šia tema saugomos Prahos nacionalinėje galerijoje, Peterburgo Ermitaže ir kt. Joms artima yra ir Franco Frankeno III tapyta drobė.
Gerus darbus vaizduojančios scenos joje yra išdėstytos keliais planais kaimo peizažo fone. Pirmajame plane kairėje pavaizduotas duonos dalijimas. Tai dinamiškiausia ir daugiausia vietos kompozicijoje užimanti scena. Už jos, paveikslo antrajame plane, nutapyti pastatai. Vieno iš jų viduje matyti pas ligonį atėję lankytojai. Kito namo šeimininkas pasitinka į jo duris pasibeldusius keleivius. Paveikslo dešinėje pavaizduotas ištroškusiųjų pagirdymo epizodas, o už jo – vyras, aprengiantis nuogą jaunuolį. Dar giliau matyti kalėjimo sienos ir prie jų susirinkę žmonės. Kompozicijos centrinėje dalyje, tolimiausiame plane, pavaizduota bažnyčia, o priešais ją, aukšto medžio paunksmėje – mirusiojo laidojimo scena. Paveikslas nutapytas rusvais tonais. Neidealizuotais veikėjų tipažais ir detalių gausa jis primena buitinę kompoziciją.

Aprašė Dalia Tarandaitė