Leonas Borovskis (1784–1846) gimė netoli Pinsko, mokėsi Pastovio apskrities mokykloje, vėliau Vilniaus universitete. 1807–1811 m. dėstė antikines kalbas ir literatūrą Svisločės, 1811–1814 m. – Vilniaus gimnazijose. Nuo 1814 m. Vilniaus universitete skaitė retorikos, poezijos, estetikos ir lenkų literatūros paskaitas. 1821 m. tapo ekstraordinariniu, 1823 m. – ordinariniu profesoriumi. Uždarius universitetą, dėstė homiletiką Vilniaus dvasinėje akademijoje. Priklausė „Uoliojo lietuvio“ masonų ložei ir Šubravcų (Nenaudėlių) draugijai, rašė jos spaudoje. Į lenkų kalbą išvertė Lukrecijaus, Terencijaus, Moljero, Miltono, Servanteso, Bairono kūrinių. 1820 m. Vilniuje išleido teorinį veikalą „Pastabos apie poeziją ir retoriką jų panašumo ir skirtumų požiūriu“, o 1824 m. – retorikos vadovėlį vidurinėms mokykloms. Mėnesiniame kultūros ir literatūros žurnale „Dziennik Wileński“ paskelbė straipsnių literatūros, pedagogikos, visuomeninio gyvenimo temomis. Buvo nepakantus dogmatizmui, savo darbais ir pedagogine veikla žadino estetinę mintį, išugdė didžiuosius romantikus Adomą Mickevičių, Julių Slovackį, Simoną Stanevičių, Simoną Daukantą, Juzefą Ignacą Kraševskį, Antonį Edvardą Odinecą ir daugelį kitų.
Portretas biustinis. Figūra trimis ketvirčiais pasisukusi į kairę. Profesorius jaunas, šviesiai rusvų, lengai garbanotų plaukų, švelnių veido bruožų. Vilki tamsų švarką, baltą liemenę ir baltus marškinius, kurių stati apykalė parišta balta kaklaskare.
Kitoje pusėje ant drobės užrašas: LEON BOROWSK(I) 1817, ant porėmio užrašas: Prof. Borowski Leon. Malowal Walinowicz.

Aprašė Dalia Tarandaitė