Ikonoje nutapyti keturi tarpusavyje nesusiję siužetai. Didžiausia yra apatinė dalis, kurioje vaizduojama penkių šventųjų grupė, išdėstyta puslankiu. Centre stovi šv. Bazilijus Didysis (rus. Василий Великий, m. 379). Jis vilki liturginiais vyskupo drabužiais – puošnia gėlėta felone, po kuria matyti tamsiai žalias, auksine šviesa apšviestas podriznikas ir baltos epitrachilės kraštas. Pečius gaubia auksinio atspalvio omoforas. Šventasis senyvo amžiaus, su ilga barzda. Dešine ranka jis laimina, kairėje laiko užverstą Evangeliją. Šv. Bazilijaus kairėje stovi šv. apaštalas Pudas (vienas iš 70 apaštalų, m. apie 67). Jis taip pat senyvo amžiaus, barzdotas. Vilki žaliu chitonu ir raudonu himatiju. Pečius gaubia melsva juosta, primenanti vyskupo omoforą, tačiau jos galas permestas per kairę ranką taip, kaip nešiojamas lorumas. Rankose – Evangelija. Šv. Bazilijaus dešinėje stovi šv. kankinys Paulius. Jis vaizduojamas jaunas, vilkintis ilgu raudonu drabužiu, kurio apačia puošta plačia ornamento juosta, pečius gaubia žalia po kaklu susegta skraistė. Dešinę ranką jis priglaudęs prie krūtinės, kaire už rankos laiko greta stovinčią kankinę. Pastaroji vaizduojama į šalis ištiestomis rankomis, kairėje rankoje laikanti knygą. Ji su raudona suknele ir žalia po kaklu susegta skraiste, galvą dengia balta skarelė. Dar viena kankinė stovi kraštinė šventųjų grupės kairėje, greta šv. apaštalo Pudo. Jos drabužiai tokie patys, tik priešingų spalvų – suknelė žalia, skraistė raudona. Visi penki šventieji ištęstų proporcijų, mažytėmis galvomis. Išraiškingi judesiai, sudėtingo piešinio draperijos, nušviestos auksine šviesa, ryškūs spalvų deriniai kuria puošnų, šventišką vaizdą. Labai dekoratyviai traktuoti ir užrašai virš figūrų, kurių painios raidės primena ornamentą ir yra sunkiai atpažįstamos.
Likusios trys scenos vaizduojamos juostoje viršuje. Jos nėra griežtai atribotos nuo apatinės dalies, auksiniai visų keturių kompozicijų fonai susilieja į vieną. Ypač tai ryšku centrinėje Švč. Trejybę vaizduojančioje kompozicijoje, kuri tampa tarsi pagrindinės penkių šventųjų grupės tęsiniu. Švč. Trejybė vaizduojama apskritoje geltonos šviesos aureolėje, kurią supa mėlynas lankas su jame nutapytomis cherubinų galvutėmis ir keturi raudoni spinduliai su evangelistų simboliais – angelu, liūtu, jaučiu ir ereliu. Jėzus Kristus ir Dievas Tėvas sėdi soste, tarp jų – Šventoji Dvasia balandžio pavidalu. Po kojomis – raudonos serafimų galvutės. Aureolę laiko debesyse stovintys angelai. Į kairę nuo Švč. Trejybės – „Šv. arkangelo Mykolo ir kitų bekūnių jėgų sambūris“, į dešinę – „Šv. pranašo Elijo ugninis žengimas į dangų“. Pastarosios kompozicijos centre didesnis už kitas jos figūras vaizduojamas pranašas Elijas dykumoje. Atsigręžęs jis žvelgia į jo pusėn skrendantį varną su duonos kepalėliu snape. Viršuje nutapytas dangumi riedantis ugnies vežimas. Apačioje, abipus centrinės pranašo figūros, dar keturios scenos: dykumoje miegančiam šv. Elijui sapne pasirodęs angelas palieka duonos ir vandens, Elijas savo apsiaustu perskiria Jordano upę, Eliziejus gaudo jam metamą apsiaustą ir Eliziejus apsiaustu perskiria upę.
Krašto juosta šviesiai rudos spalvos. Kampuose, banguotu kontūru atribotuose plotuose, nutapyti keturi evangelistai. Piešinys grakštus, tapyta kruopčiai, detaliai. Bendras ikonos vaizdas nuotaikingas ir šventiškas.

Aprašė Dalia Tarandaitė