Ikonos centre įmontuotas lietas metalinis kryžius, tampantis pagrindiniu jos kompozicijos elementu. Metaliniai kryžiai ir ikonėlės Rusijoje buvo žinomi nuo krikščionybės įvedimo, tačiau nuo XVII a. jų liejimo tradiciją išsaugojo ir plėtojo daugiausia sentikių bendruomenės. Trijų kryžmų kryžiai su Nukryžiuotuoju, vaizduojamu Golgotos kalno ir Jeruzalės miesto mūrų fone, su papildomomis simbolinėmis detalėmis ir daugybe įrašų, yra bene populiariausi tokios produkcijos pavyzdžiai, naudoti ne tik kaip savarankiški kulto objektai, bet ir montuoti į ikonas. Šioje ikonoje įmontuotas kryžius nulietas sentikių popininkų bendruomenėje. Tai rodo įrašas IНЦИ lentelėje virš Kristaus galvos ir Dievo Tėvo figūrėlė virš raudančių angelų (bepopiai lentelėje įrašydavo raides IC XC, o vietoj Dievo Tėvo figūrėlės vaizduodavo mandiliją). Įmontuoto metalinio kryžiaus kompoziciją tęsia ikonos lentoje nutapyti motyvai. Fone atkartojamas Golgotos kalno ir Jeruzalės miesto vaizdas. Po kryžiumi vaizduojamos stovinčios figūros. Jų parinkimas ir išdėstymas būdingas sentikių ikonoms: dešinėje vaizduojama Švč. Dievo Motina ir šv. Marija Magdalietė, kairėje – šv. apaštalas Jonas ir šv. Lionginas. Už kiekvienos grupės matyti dar po šventąjį. Vienas iš jų vilki vyskupo, kitas – vienuolio drabužiais (šventųjų vardai neįskaitomi). Ikonos kampuose vaizduojamos dvi papildomos scenos: kairėje – „Švč. Dievo Motina Globėja“ (rus. Покров), dešinėje – „Šv. Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimas“.

Aprašė Dalia Tarandaitė