Ikona turi siaurus tapytus, gelsva spalva nužymėtus rėmus. Fonas tamsiai mėlynas, ikonos lauko perimetru labai apibendrintai nužymėti garbanoti „barokiniai“ debesys. Pusfigūris Kūdikį laikančios Dievo Motinos atvaizdas užima didžiąją ikonos lauko dalį. Dievo Motina pavaizduota artima Meilingosios (rus. Замилавaнне, Умиление) tipui: jos pečiai frontalūs, veidas pasuktas lengvu trijų ketvirčių rakursu. Kūdikis skruostu glaudžiasi prie Motinos skruosto, jo kairė ranka yra dešinėje Motinos rankoje, bet ikoninis tipas traktuotas santūriai, Dievo Motinos figūra yra artimesnė Hodegetrijai – jos judesys daug santūresnis, poza iškilmingesnė. Ir Motina, ir Kūdikis žvelgia į žiūrovą. Kūdikio dešinė ranka pakelta prie Motinos kaklo laiminimui. Atgręžtos į žiūrovą plaštakos smilius ir vidurinis pirštas ištiesti, bevardis ir mažylis sulenkti prie nykščio. Du pakelti pirštai reiškia dvi Jėzaus prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją, trys sujungti pirštai – Švč. Trejybę. Abiejų Tautų Respublikoje šis laiminimo gestas neturėjo konfesinio ryšio kaip Rusijoje, kur nuo XVII a. vidurio buvo tapęs sentikybės simboliu.
Dievo Motina pavaizduota vilkinti mėlyna tunika siauromis rankovėmis, auksu siuvinėtais rankogaliais. Auksu atsiūta ir tunikos apykaklė. Galvą gaubia raudonas su tamsiai mėlynu pamušalu maforijus, pečius – tokios pat spalvos apsiaustas. Maforijaus ir apsiausto kraštai atsiūti auksu. Ant dešiniojo peties išsiūta žvaigždė – viena iš trijų žvaigždžių (ant abiejų pečių ir galvos), su kuriomis stačiatikiškoje ikonografijoje vaizduojama Dievo Motina. Žvaigždės simbolizuoja „tris tylas“ – tris Marijos gyvenimo paslaptis – Apreiškimą, Jėzaus gimimą ir jos mergystę.
Kūdikis vilki balta plačiais rankogaliais tunika ir auksiniu, raudonai pamuštu apsiaustu. Aplink Kūdikio ir Motinos galvas pavaizduoti auksiniai nimbai. Abipus Dievo Motinos nimbo įrašyta MP ΘΥ, į dešinę nuo kūdikio nimbo – IИC XC.
Motinos ir Kūdikio veidai taisyklingi, artimi rytinių Abiejų Tautų Respublikos žemių kanonui. Dievo Motinos veido bruožai palyginti stambūs, akys didelės, tamsiomis lėliukėmis, antakiai ploni, nosis stamboka, smakras mažas. Panašaus tipo ir Kūdikio veidas. Veidai nutapyti ant tamsaus ochros spalvos pagrindo, laipsniškai tepant vis šviesesnės spalvos dažus ir tokiu būdu modeliuojant veido formą, bet nekuriant realistinio apšvietimo „iš išorės“ įspūdžio. Kakta, skruostai, smakras, nosis sumodeliuota konstruktyviomis apimtimis, veido detalės: antakiai, nosies ir akių kontūras, pažymėti plonais potėpiais. Visa veido tapyba yra gana apibendrinta. Taip pat nutapytos ir rankos. Tuo tarpu drabužiai tapyti didelį plotą užtepant dažais, o paskui tamsesniais bei šviesesniais potėpiais žymint klostes bei siuvinėjimą.
Tai, kad ikonos kraštas „nupjauna“ apatinę Kūdikio figūros dalį, leidžia kalbėti apie paveikslinio supratimo įtaką ir patvirtina vėlyvą ikonos datavimą. Pažymėtina, kad sąlyginis, lygus ar raižytas, ikonos fonas čia pakeistas barokui būdingo „atsivėrusio dangaus“ įvaizdžiu. Įvaizdis kuriamas mėlynu fonu bei debesų siluetais.
Ikona yra porinė „Jėzui Kristui Visavaldžiui“.

Aprašė Irena Vaišvilaitė