Keturiolikos Vilniaus pranciškonų kankinių legenda aprašyta Bychovco kronikoje, Motiejaus Stryjkovskio kronikoje, Alberto Vijūko Kojelavičiaus Lietuvos istorijoje, pranciškonų metraščiuose. Pasak legendos, Vilniaus vaivada Petras Goštautas, vedęs lenkę ir tapęs kataliku, iš Palenkės į Vilnių pakvietė keturiolika šv. Pranciškaus ordino vienuolių. Kartą Algirdui išvykus į Maskvą, o Goštautui – į Tikociną, miestiečiai, kažin kieno sukurstyti, žiauriai su jais susidorojo. Septyni vienuoliai buvo prievarta išvilkti į aikštę ir miniai piktžodžiaujant, nukirsdinti. Kitas septynetas nutemptas į kalną, vadinamą Plikuoju (dabar Trijų kryžių). Čia juos pririšo prie kryžių ir nustūmė nuo stataus šlaito į Nerį. Nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kristaus žodį (dab. Bonifratrų bažnyčios vieta), o į Vilnių pakvietė naują to paties ordino vienuolių būrį ir įkurdino dabartinėje pranciškonų vienuolyno vietoje.
Vėlesniuose pasakojimuose kankinių legenda kiek modifikuojama, ją akivaizdžiau susiejant su Trijų kryžių kalnu: pasakojama, kad trys kryžiai su nukryžiuotais vienuoliais buvo pastatyti ant kalvos, o keturi numesti nuo šlaito.
Paveikslas detaliai vaizduoja pranciškonų kankinystę: dešinėje – septynių vienuolių nukirsdinimą, kairėje – septynių vienuolių nukryžiavimą.

Aprašė Dalia Tarandaitė