Pirmajame plane įkomponuota iki pusės pavaizduota masyvi, trimis ketvirčiais nuo žiūrovo nusigręžusio ir knygą skaitančio apaštalo figūra, veidas pavaizduotas profiliu. Jis vidutinio amžiaus, stambių bruožų, barzdotas ir ilgaplaukis.
Apaštalo skaitomos knygos viename puslapyje pavaizduotas tekstas, iš kurio galima išskaityti tik CAPUT XXI, kitame – spausdinta iliustracija, vaizduojanti keturias figūras. Dešiniajame viršutiniame paveikslo kampe matyti į apaštalo petį atremtas kryžius, turintis ilgą, ploną kotą ir trumpą kryžmą suapvalintais galais.
Apaštalų darbų knygoje minimos keturios apaštalo Pilypo dukterys pranašės (Apd 21, 8–9). Pats Pilypas, anot apokrifinio pasakojimo, buvęs pagonių nukryžiuotas Hierapolyje. Kryžius yra tradicinis jo atributas. Šv. Pilypo atvaizdai dažniausiai aptinkami apaštalų atvaizdų cikluose.
Kompozicijos fonas raižytas ir auksuotas, šventojo galvą supa fone išraižytas trumpų spindulių nimbas. Apaštalas vilki balta tunika ir geltonai pamuštu žaliu apsiaustu. Tunika su plačiomis, atlenkiamomis rankovėmis ir apykakle, apsiaustas atrodo perjuostas per juosmenį.
Visos figūros detalės ir drabužiai tapyti plačiais, tiksliais, modeliuojamais potėpiais, dažų sluoksniai ploni, piešinys anatomiškai tikslus. Tradicinis darbo datavimas XVII amžiumi yra menkai įtikinamas. Paveikslas turi beveik klasicistinių bruožų, jo stilius daug artimesnis XVIII a. tapybai. Tą leidžia teigti ir stambus fono ornamentas.
Apaštalų atvaizdai LDK buvo labai paplitę tiek katalikų, tiek stačiatikių ir unitų aplinkoje. Rytų krikščionybės tradicijoje apaštalų atvaizdai buvo komponuojami į ikonostaso Deesis eilę. Katalikybėje apaštalų atvaizdai labai paplitę ant bažnyčios centrinės navos piliorių. Neaišku, ar šis atvaizdas iš pat pradžių buvo sukurtas kaip pusinis, ar tai, ką dabar matome, yra visafigūrės kompozicijos fragmentas. Apibendrinta atlikimo maniera ir neišbaigtumas leidžia spėti, kad ši kompozicija galėjo būti skirta matyti iš toli, taigi visiškai tikėtina, jog ji buvusi visafigūrė.

Aprašė Irena Vaišvilaitė