Petras Skarga (1536–1612) – garsus pamokslininkas, rašytojas, aktyvus bažnyčios katalikiškosios reformos vykdytojas. Tikroji jo pavardė Pavenskis. Kilęs nuo Radomo, baigęs Krokuvos universitetą (1554), mokytojavo Varšuvoje, parapijos mokykloje, vėliau mokė didikų vaikus. Pasirinkęs dvasininko luomą, apsigyveno Lvove, čia buvo įšventintas į kunigus. 1569 išvykęs į Romą studijuoti teologijos, įstojo į Jėzuitų ordiną. Kartu su kitais vienuoliais įkūrė jėzuitų kolegijas Polocke, Rygoje, Tartu. 1573–1584 gyveno Vilniuje, dėstė jėzuitų kolegijoje, nuo 1579 ėjo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas.Tikėjimo klausimais rengė viešus disputus, bendravo su didikais protestantais, bandydamas juos grąžinti į katalikų tikėjimą, sakė įtaigius pamokslus. 1588 m. Zigmantas Vaza pakvietė jį būti karaliaus dvaro pamokslininku ir nuo tada Skarga lydėjo karalių kelionėse bei karo žygiuose. Savo veikaluose palaikė Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių unijos idėją, skelbė kovą nekatalikams, reikalavo stiprinti karaliaus valdžią, apriboti seimo galias ir didikų savivalę. Ne tik kalbėjo, bet ir veikė – subūrė Krokuvoje Švč. Sakramento ir Gailestingumo brolijas, daug rašė („Kazania o siedmu sakramentach“, 1600; „Kazania przygodne“, 1610). Populiariausia knyga, išleista net devynis kartus jam dar gyvam esant, buvo „Žywoty świętych“ (1579). Skargą skaudžiai veikė nesutarimai seimuose, bajorų ir didikų neryžtingumas karo pavojaus akivaizdoje. Apie tai jis išleido, atrodo, nepasakytų pamokslų rinkinį „Kazanie sejmowie“. Palaidotas Krokuvos Šv. Petro ir Povilo (jėzuitų) bažnyčioje.
Portretas stilizuotas, vaizduojantis susikaupusį, orios išvaizdos vyrą su atversta knyga rankose.

Aprašė Regina Urbonienė.