Teksto „Už ką kovoja aktyvistai?“ (Bronys Raila, Berlynas 1941 m. gegužės 10 d.) ištraukų kopija, 15 p. lietuvių kalba. Originalas galimai saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

J. Levinsono archyvas

„1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, K. Škirpos bute, 28 asmenys, pirmininkaujant E. Galvanauskui, įsteigė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), pasirašytas steigiamasis aktas, vadovauti LAF pavesta K. Škirpai, sudaryta 20 komisijų: finansų, užsienio, krašto apsaugos ir kt.; Berlyno LAF užmezgė ryšius su Vakarų ir Vidurio Lietuvos pogrindinėmis organizacijomis, grupėmis, atskirais asmenimis, buvo rengiamasi sukilimui: gaminama ir platinama antisovietinė literatūra, į pogrindžio organizacijas verbuojami nauji nariai, siekiama įsigyti ginklų, planuojant formuoti ginkluotąsias pajėgas, išstumsiančias raudonarmiečius ir sovietų valdžios aktyvą, saugosiančias gyvybiškai svarbius objektus. LAF veikė propagandos komisija, jai vadovavo buvęs trečiafrontininkas, tautininkų sąjungos radikaliojo sparno atstovas Bronys Raila, jis parašė brošiūrą Už ką kovoja aktyvistai, kurioje, be kita ko, rašoma, kad nauja nepriklausoma Lietuvos valstybė tegali būti ir turės būti tik tautinė [p. 34, sk. III], kad LAF, atkurdamas naują Lietuvą, yra pasiryžęs nedelsiant ir iš pagrindų atlikti lietuvių tautos ir žemės išvalymą nuo žydų, parazitų ir išgamų [p. 34, sk. III], visiškai atskirti žydus nuo Lietuvos valstybinio bei tautinio kūno ir laipsniškai įvykdyti žydų pašalinimą iš lietuviškos žemės aplamai [p. 35, sk. III]“ (interneto prieiga: http://genocid.lt/UserFiles/File/Pazymos/201510_skirpa_pazyma01.pdf, žiūrėta 2020-08-26).

„Atkūrus nepriklausomybę [...] B. Raila stengėsi laikytis nuošalėje, nedalyvavo diskusijose, vengė kalbėti apie Berlyne įsteigto LAF veiklą ir apie savo rašytus tekstus. O klausimų kildavo, B. Railai tekdavo atsakinėti ir į nemalonius klausimus. Pavyzdžiui, atsakydamas į Broniaus Nemicko pasiteiravimą apie Lietuvoje skelbiamus 98 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos archyvinius dokumentus, B. Raila suabejojo, ar tokie dokumentai anuomet iš viso buvę rašyti: „Man rodos, tą „archyvinę“ dabar Vilniuje skelbiamą medžiagą būtų galima rimtai svarstyti, ne ką jie iš kažkur skelbia, o reikėtų matyti prieš akis tuos originalius dokumentus ir „dokumentus“. Berlyne ligi karo pradžios aš buvau LAF informacijos ir propagandos komisijos dalyvis, bet neatsimenu, kad LAF būtų gaminęs ir viešumon skelbęs tokius antižydiškus atsišaukimus. Nebent kas man nežinomais būdais į Škirpos vestą archyvą būtų prikišęs kokių panašių lapelių, nes LAFe buvo ir ne vienas aršus voldemarininkas, kuris galėjo taip antižydiškai tada sakytis. O gal tie lapeliai buvo įkišti į bylas vėliau, jau kėgėbistų pastangomis?“ Tiesa, jis pripažino, kad tuo metu tarp lietuvių netrūko emocinių antižydiškų nuotaikų: „(…) tada tokios emocinės antižydiškos nuotaikos buvo turbūt visoj Lietuvoj ir berlyniškėj LAF aplinkoje. Galėjau ir aš ką užrašyti „priešžydiška“, nes tokios nuotaikos ir faktai tada buvo, tai daugelis išgyvenom. Tai natūralu“, bet vis tiek abejojo, kad skelbiami dokumentai tikri: „Taigi, reikia patikrinti, ar toje brošiūroje tikrai yra tokios kvailos tezės, kad žydai pražudė Lietuvos valstybę. O gal kas ten prirašė tokių sakinių?“¹³ (B. Railos 1995 m. rugpjūčio 14 d. laiškas B. Nemickui, Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centras, f. 24, ap. 2, b. 174, l. 19 – iš: Dapkutė, D. „Vis gailiuos, kad per mažai keičiuos“: Bronio Railos politinė veikla emigracijoje“, interneto prieiga https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/32930/1/ISSN2351-6461_2010_N_2_10.PG_96-109.pdf, žiūrėta 2020-08-26).