Paveikslas šiandien įvardijamas kaip vienas vertingiausių XX a. Lietuvos dailės aukso fondo artefaktų. Nutapytas išskirtinio tarpukario Lietuvos menininko, ekspresionistinės krypties atstovo, ARS grupuotės nario, gyvenusio sudėtingiausiomis sąlygomis, tačiau neiškeitusio idealistinio požiūrio į materialias vertybes. Dar Kauno meno mokykloje pedagogas dailininkas Justinas Vienožinskis pastebėjo neeilinius jo gabumus, tačiau tuo metu niekas nesitikėjo, kad taip greit ir tragiškai nutrūks kūrybinis kelias – tapytojas mirė nuo džiovos 1941 m. Leisino klinikoje, Šveicarijoje. Dailininkas taip ir neturėjo progos patirti tiesioginę Vakarų Europos moderniosios dailės įtaką, bet savarankiškas, talento palytėtas jo kūrybos formavimasis padarė Samuolio kūrybą originalią ir bekompromisę.

XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje nutapytas bene pats garsiausias A. Samuolio kūrinys žymėjo laiką lenkiančią dailininko brandą. Paveikslui pozavo žinoma tautodailininkė, žaislų-pūkuotukų kūrėja, brolio Vaclovo žmona Stasė Vasiliauskaitė-Samulevičienė. Vaizduodamas nepadailintus aplinkos fragmentus, A. Samuolis teigė: „aš tapau mažai ir tik motyvus, kurie man labai patinka“. Laikui bėgant Antano Samuolio darbai įgijo vis didesnį populiarumą ir pripažinimą. Šiandien jo kūryba yra tapusi meninių inspiracijų šaltiniu ne vienai Lietuvos dailininkų kartai, o ikoniškoji „Geltona moteris“ daug sykių kopijuota ir cituota.

(Aprašo autorė Genovaitė Vertelkaitė –Bartulienė)