Laiškas rašytas poeto, vertėjo, prozininko ir publicisto Antano Miškinio (1905-1983) iš tremties Omske, kartu su juo kalėjusio operos solisto ir karininko Antano Kučingio (1899-1983) žmonos seseriai Viktorijai Kaupelienei 1956 m. gegužės 9 dieną. Rašytas violetiniu rašalu, lietuvių kalba ant dvilapio linijomis, prirašyti 4 pilni puslapiai. Laiško viršuje kairėje data – 1956.V.9. Autorius kreipiasi į adresatę „Miela Viktule!“, rašo, kad vakar gavo laišką ir skuba atsakyti, nes reikalas atrodo skubus, dėkoja už pasitikėjimą ir pripažinimą savu. Žada rankraštį (V. Kaupelienė savo laiške A. Miškinio prašė ištaisyti rankraštį: suvienodinti terminologiją, ištaisyti dalykines klaidas. N. K.) peržiūrėti per porą savaičių, jaudinasi, kad gali nežinoti specifinių terminų, bet žada padaryti viską ką gali. Jaudinasi tik dėl rankraščio gavimo, bijo, kad nepasimestų siuntimo metu, ar neužsigulėtų cenzūroje, prašo įsitikinti, kad siunčia ne vienintelį egzempliorių.

Taip pat rašo, kad Antanėlis (A. Kučingis) atrašė į du iš eilės jo laiškus, išgyvena dėl jo padėties – neišrankios, nesavos publikos, nelietuviškos dainos,  grynojo meno, kūrybinio džiaugsmo trūkumo. Tuo pačiu mano, kad ir jo kolegos Vilniuje turi tokių pačių rūpesčių – tokie laikai. Turi vilties, kad ateity bus geriau, nes nors ir labai lėtai, situacija bent šiek tiek gerėja.

Taip pat pasakoja, kad jų „miestely“ (taip vadina lagerį) sujudimas dėl komisijų kalinių byloms peržiūrėti. Turi žinių, kad gretimuose „miesteliuose“ jos darbą jau pradėjo ir, kad rezultatai neblogi, o pas juos turėtų pradėti darbą už pusantro mėnesio: „Mūsų „miestely“ komisija būsianti už pusantro ar dviejų mėnesių, gal net vėliau, nes mes vykdome svarbius darbus. Tai jų, valdovų, interesas su mumis neskubėti. Tik girdėjom, kad tos komisijos turi darbą baigti iki 1 spalio. Kai kas bus tiksliau, apčiuopiamiau, tada ir parašysiu.” Autorius žada rašyti Antanėliui, patarti jam ramiai žvelgti į šiandieną ir rytdieną, nes nujaučia, kad viskas bus geriau.

Atsisveikindamas prašo atleisti už palaidumą rašte, atsiradusį dėl skubėjimo įduoti laišką išnešti per tvorą. „Jums ir visai Jūsų giminėlei kuo širdingiausių mano linkėjimų. Su dėkingumo jausmais.” Parašas.

Tikėtina, kad kartu su Viktorija Kaupeliene siuntinius ir laiškus siuntė M. Kučingienė, bet ji slapstėsi, todėl naudojosi svetimais vardais.