Paveiksle pavaizduota istorija iš Senojo Testamento Tobito knygos. Istorijos centre dievobaimingo Tobito, gyvenusio Asirijos mieste Ninevėje, sūnus Tobijas. Vieną dieną senasis Tobitas apako, kai jam virš galvos praskridusio žvirblis ir išmatų pateko į akis. Jausdamas artėjančią mirtį, jis pasiuntė sūnų į Mediją, kad atsiimtų pinigus iš tėvo skolininkų. Į šią kelionę Tobijas kartu pasiėmė palydovą – atsitiktinai sutiktą jaunuolį, kuris iš tikrųjų buvo arkangelas Rafaelis. Kelionėje juos abu lydėjo ištikimas šuo. Keliauninkams priėjus prie Tigro upės, Tobijas norėjo išsimaudyti, bet iš vandens iššoko didžiulė žuvis, kuri norėjo jį praryti. Rafaelis liepė sugauti žuvį ir išdarinėjus pasiimti širdį, tulžį ir kepenis. Atkeliavus į Mediją, Tobijas atsiėmė visas tėvo skolas ir ketino susituokti su Raguelio dukterimi Sara. Tačiau ji buvo apsėsta piktųjų dvasių, kurios nužudydavo jaunuolius, norėjusius ją vesti, o jų jau buvo septyni. Padedant arkangelui Rafaeliui, sudegintos žuvies vidurių pelenais piktosios dvasios buvo išvaikytos. Jaunieji Tobijas ir Sara bei Rafaelis ir visos kelionės metu kartu buvęs šuo sugrįžo į Ninevę. Paveiksle Tobijas žuvies tulžimi patepė tėvui akis, ir šis atgavo regėjimą. Rafaelis prisipažino, kad yra arkangelas, ir Tobitas su Tobijumi parpuolė prie jo ant žemės.

Tėvas pavaizduotas su ryškiai raudonu drabužiu, sėdintis ant žalio krėslo; Tobijas su balta tunika ir rusva skraiste; Rafaelis su pilka tunika ir ją dengiančia žalia skraiste su angelo sparnais šonuose. Kairėje pusėje moteris su mėlyna suknele ir galvos apdangalu, ji kairę ranką ištiesusi į tėvą ir Tobiją, o dešine liečia lėkštę, padėtą ant medinio stalo. Už tėvo ir Tobijo – moters figūra, ji iškėlusi abi rankas ir prisiglaudusi prie Tobito, šalia žalia minkšta kėdė; už jų – atvertos durys, pro jas matyti skliautiniai praėjimai. Kairėje paveikslo pusėje – langas su užuolaida, vaizdas atsiveria į gamtą. Tapyba realistinė.