LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Aštuntojo dešimtmečio Leono Lagausko kūryba išsiskiria dideliu pakilimu ir neeiliniu produktyvumu. Įsitraukęs į pedagoginę veiklą, kartu su studentais jis daug laiko praleisdavo Vilniaus apylinkėse, piešdamas patikusius motyvus. Per aštuonerius metus (1971–1979) Lagausko plėtotas sumanymas virto penkiolikos estampų ciklu „Senojo Vilniaus panoramos“. Menininkas savitai pamatė vaizdingą miesto apylinkių ir atskirų architektūros ansamblių grožį, harmoningą įvairių istorinių stilių jungtį. Su šiuo ciklu sietini ir dailininko kūrybinio braižo pokyčiai. Nuo priartinto stambiaplanio vaizdo pereita prie plačių daugiaplanių panoraminių kompozicijų. Jas vienija žiūrėjimo iš viršaus taškas ir laisva, meistriška raižysena. Dailininkas, lyg užburtas Vilniaus grožio, mėgaudamasis dalijasi juo su žiūrovu. Matome ne tikslų, o improvizuotą, tačiau įtikinamai realų vaizdą, kupiną smulkiausių, kone juvelyrinių detalių. Jos, reikšmingos savaime, neardo meninio vaizdo visumos, o lyg senovės meistrų graviūrose susilieja į darnų vientisą meninį audinį. Dėmesį prikausto ne tik barokinės architektūros grožis, bet ir vešli, įvairi, gyvybingai tarpstanti augmenija.

Aprašė Regina Urbonienė

Aštuntojo dešimtmečio Leono Lagausko kūryba išsiskiria dideliu pakilimu ir neeiliniu produktyvumu. Įsitraukęs į pedagoginę veiklą, kartu su studentais jis daug laiko praleisdavo Vilniaus apylinkėse, piešdamas patikusius motyvus. Per aštuonerius metus (1971–1979) Lagausko plėtotas sumanymas virto penkiolikos estampų ciklu „Senojo Vilniaus panoramos“. Menininkas savitai pamatė vaizdingą miesto apylinkių ir atskirų architektūros ansamblių grožį, harmoningą įvairių istorinių stilių jungtį. Su šiuo ciklu sietini ir dailininko kūrybinio braižo pokyčiai. Nuo priartinto stambiaplanio vaizdo pereita prie plačių daugiaplanių panoraminių kompozicijų. Jas vienija žiūrėjimo iš viršaus taškas ir laisva, meistriška raižysena. Dailininkas, lyg užburtas Vilniaus grožio, mėgaudamasis dalijasi juo su žiūrovu. Matome ne tikslų, o improvizuotą, tačiau įtikinamai realų vaizdą, kupiną smulkiausių, kone juvelyrinių detalių. Jos, reikšmingos savaime, neardo meninio vaizdo visumos, o lyg senovės meistrų graviūrose susilieja į darnų vientisą meninį audinį. Dėmesį prikausto ne tik barokinės architektūros grožis, bet ir vešli, įvairi, gyvybingai tarpstanti augmenija. Kartais, lyg norėdamas suteikti senojo miesto vaizdams dabarties pulso, dailininkas į kompozicijas įterpia stafažines figūrėles ar šiuolaikinės buities detales.

Aprašė Regina Urbonienė

Aštuntojo dešimtmečio Leono Lagausko kūryba išsiskiria dideliu pakilimu ir neeiliniu produktyvumu. Įsitraukęs į pedagoginę veiklą, kartu su studentais jis daug laiko praleisdavo Vilniaus apylinkėse, piešdamas patikusius motyvus. Per aštuonerius metus (1971–1979) Lagausko plėtotas sumanymas virto penkiolikos estampų ciklu „Senojo Vilniaus panoramos“. Menininkas savitai pamatė vaizdingą miesto apylinkių ir atskirų architektūros ansamblių grožį, harmoningą įvairių istorinių stilių jungtį. Su šiuo ciklu sietini ir dailininko kūrybinio braižo pokyčiai. Nuo priartinto stambiaplanio vaizdo pereita prie plačių daugiaplanių panoraminių kompozicijų. Jas vienija žiūrėjimo iš viršaus taškas ir laisva, meistriška raižysena. Dailininkas, lyg užburtas Vilniaus grožio, mėgaudamasis dalijasi juo su žiūrovu. Matome ne tikslų, o improvizuotą, tačiau įtikinamai realų vaizdą, kupiną smulkiausių, kone juvelyrinių detalių. Jos, reikšmingos savaime, neardo meninio vaizdo visumos, o lyg senovės meistrų graviūrose susilieja į darnų vientisą meninį audinį. Dėmesį prikausto ne tik barokinės architektūros grožis, bet ir vešli, įvairi, gyvybingai tarpstanti augmenija. Kartais, lyg norėdamas suteikti senojo miesto vaizdams dabarties pulso, dailininkas į kompozicijas įterpia stafažines figūrėles ar šiuolaikinės buities detales (automobilius, mamas su kūdikių vežimėliais, klajojančius įsimylėjėlius ar dailininką su molbertu). Ne visur jos organiškai įsilieja į visumą, tačiau akivaizdžiai iliustruoja dailininko humoro jausmą ir norą papokštauti. Kartais, kaip šioje kompozicijoje, sukuriamos ištisos siužetinės scenos iš Vilniaus senamiesčio gyventojų kasdienybės, su pravertais langais ir iškirsta siena, atveriančia dailininko studiją su apnuogintomis pozuotojomis.

Aprašė Regina Urbonienė

Aštuntojo dešimtmečio Leono Lagausko kūryba išsiskiria dideliu pakilimu ir neeiliniu produktyvumu. Įsitraukęs į pedagoginę veiklą, kartu su studentais jis daug laiko praleisdavo Vilniaus apylinkėse, piešdamas patikusius motyvus. Per aštuonerius metus (1971–1979) Lagausko plėtotas sumanymas virto penkiolikos estampų ciklu „Senojo Vilniaus panoramos“. Menininkas savitai pamatė vaizdingą miesto apylinkių ir atskirų architektūros ansamblių grožį, harmoningą įvairių istorinių stilių jungtį. Su šiuo ciklu sietini ir dailininko kūrybinio braižo pokyčiai. Nuo priartinto stambiaplanio vaizdo pereita prie plačių daugiaplanių panoraminių kompozicijų. Jas vienija žiūrėjimo iš viršaus taškas ir laisva, meistriška raižysena. Dailininkas, lyg užburtas Vilniaus grožio, mėgaudamasis dalijasi juo su žiūrovu. Matome ne tikslų, o improvizuotą, tačiau įtikinamai realų vaizdą, kupiną smulkiausių, kone juvelyrinių detalių. Jos, reikšmingos savaime, neardo meninio vaizdo visumos, o lyg senovės meistrų graviūrose susilieja į darnų vientisą meninį audinį. Dėmesį prikausto ne tik barokinės architektūros grožis, bet ir vešli, įvairi, gyvybingai tarpstanti augmenija. Kartais, lyg norėdamas suteikti senojo miesto vaizdams dabarties pulso, dailininkas į kompozicijas įterpia stafažines figūrėles ar šiuolaikinės buities detales (automobilius, mamas su kūdikių vežimėliais, klajojančius įsimylėjėlius ar dailininką su molbertu).

Aprašė Regina Urbonienė

Aštuntojo dešimtmečio Leono Lagausko kūryba išsiskiria dideliu pakilimu ir neeiliniu produktyvumu. Įsitraukęs į pedagoginę veiklą, kartu su studentais jis daug laiko praleisdavo Vilniaus apylinkėse, piešdamas patikusius motyvus. Per aštuonerius metus (1971–1979) Lagausko plėtotas sumanymas virto penkiolikos estampų ciklu „Senojo Vilniaus panoramos“. Menininkas savitai pamatė vaizdingą miesto apylinkių ir atskirų architektūros ansamblių grožį, harmoningą įvairių istorinių stilių jungtį. Su šiuo ciklu sietini ir dailininko kūrybinio braižo pokyčiai. Nuo priartinto stambiaplanio vaizdo pereita prie plačių daugiaplanių panoraminių kompozicijų. Jas vienija žiūrėjimo iš viršaus taškas ir laisva, meistriška raižysena. Dailininkas, lyg užburtas Vilniaus grožio, mėgaudamasis dalijasi juo su žiūrovu. Matome ne tikslų, o improvizuotą, tačiau įtikinamai realų vaizdą, kupiną smulkiausių, kone juvelyrinių detalių. Jos, reikšmingos savaime, neardo meninio vaizdo visumos, o lyg senovės meistrų graviūrose susilieja į darnų vientisą meninį audinį. Dėmesį prikausto ne tik barokinės architektūros grožis, bet ir vešli, įvairi, gyvybingai tarpstanti augmenija. Kartais, lyg norėdamas suteikti senojo miesto vaizdams dabarties pulso, dailininkas į kompozicijas įterpia stafažines figūrėles ar šiuolaikinės buities detales (automobilius, mamas su kūdikių vežimėliais, klajojančius įsimylėjėlius ar dailininką su molbertu). Vis dėlto dažniau senamiesčio vaizduose jis ryškina romantiškąją miesto dvasią, lanksčia piešinio linija atskleisdamas vaizdingų kampelių grožį ar įkomponuodamas idiliškas mauduolių figūrėles.

Aprašė Regina Urbonienė

Aštuntojo dešimtmečio Leono Lagausko kūryba išsiskiria dideliu pakilimu ir neeiliniu produktyvumu. Įsitraukęs į pedagoginę veiklą, kartu su studentais jis daug laiko praleisdavo Vilniaus apylinkėse, piešdamas patikusius motyvus. Per aštuonerius metus (1971–1979) Lagausko plėtotas sumanymas virto penkiolikos estampų ciklu „Senojo Vilniaus panoramos“. Menininkas savitai pamatė vaizdingą miesto apylinkių ir atskirų architektūros ansamblių grožį, harmoningą įvairių istorinių stilių jungtį. Su šiuo ciklu sietini ir dailininko kūrybinio braižo pokyčiai. Nuo priartinto stambiaplanio vaizdo pereita prie plačių daugiaplanių panoraminių kompozicijų. Jas vienija žiūrėjimo iš viršaus taškas ir laisva, meistriška raižysena. Dailininkas, lyg užburtas Vilniaus grožio, mėgaudamasis dalijasi juo su žiūrovu. Matome ne tikslų, o improvizuotą, tačiau įtikinamai realų vaizdą, kupiną smulkiausių, kone juvelyrinių detalių. Jos, reikšmingos savaime, neardo meninio vaizdo visumos, o lyg senovės meistrų graviūrose susilieja į darnų vientisą meninį audinį. Dėmesį prikausto ne tik barokinės architektūros grožis, bet ir vešli, įvairi, gyvybingai tarpstanti augmenija.

Aprašė Regina Urbonienė

Aštuntojo dešimtmečio Leono Lagausko kūryba išsiskiria dideliu pakilimu ir neeiliniu produktyvumu. Įsitraukęs į pedagoginę veiklą, kartu su studentais jis daug laiko praleisdavo Vilniaus apylinkėse, piešdamas patikusius motyvus. Per aštuonerius metus (1971–1979) Lagausko plėtotas sumanymas virto penkiolikos estampų ciklu „Senojo Vilniaus panoramos“. Menininkas savitai pamatė vaizdingą miesto apylinkių ir atskirų architektūros ansamblių grožį, harmoningą įvairių istorinių stilių jungtį. Su šiuo ciklu sietini ir dailininko kūrybinio braižo pokyčiai. Nuo priartinto stambiaplanio vaizdo pereita prie plačių daugiaplanių panoraminių kompozicijų. Jas vienija žiūrėjimo iš viršaus taškas ir laisva, meistriška raižysena. Dailininkas, lyg užburtas Vilniaus grožio, mėgaudamasis dalijasi juo su žiūrovu. Matome ne tikslų, o improvizuotą, tačiau įtikinamai realų vaizdą, kupiną smulkiausių, kone juvelyrinių detalių. Jos, reikšmingos savaime, neardo meninio vaizdo visumos, o lyg senovės meistrų graviūrose susilieja į darnų vientisą meninį audinį. Dėmesį prikausto ne tik barokinės architektūros grožis, bet ir vešli, įvairi, gyvybingai tarpstanti augmenija. Kartais, kaip šiame raižinyje, sukuriamos ištisos siužetinės scenos iš Vilniaus senamiesčio gyventojų kasdienybės, su pravertais langais ir iškirsta siena, atveriančia dailininko studiją su apnuogintomis pozuotojomis.

Aprašė Regina Urbonienė

Aštuntojo dešimtmečio Leono Lagausko kūryba išsiskiria dideliu pakilimu ir neeiliniu produktyvumu. Įsitraukęs į pedagoginę veiklą, kartu su studentais jis daug laiko praleisdavo Vilniaus apylinkėse, piešdamas patikusius motyvus. Per aštuonerius metus (1971–1979) Lagausko plėtotas sumanymas virto penkiolikos estampų ciklu „Senojo Vilniaus panoramos“. Menininkas savitai pamatė vaizdingą miesto apylinkių ir atskirų architektūros ansamblių grožį, harmoningą įvairių istorinių stilių jungtį. Su šiuo ciklu sietini ir dailininko kūrybinio braižo pokyčiai. Nuo priartinto stambiaplanio vaizdo pereita prie plačių daugiaplanių panoraminių kompozicijų. Jas vienija žiūrėjimo iš viršaus taškas ir laisva, meistriška raižysena. Dailininkas, lyg užburtas Vilniaus grožio, mėgaudamasis dalijasi juo su žiūrovu. Matome ne tikslų, o improvizuotą, tačiau įtikinamai realų vaizdą, kupiną smulkiausių, kone juvelyrinių detalių. Jos, reikšmingos savaime, neardo meninio vaizdo visumos, o lyg senovės meistrų graviūrose susilieja į darnų vientisą meninį audinį. Dėmesį prikausto ne tik barokinės architektūros grožis, bet ir vešli, įvairi, gyvybingai tarpstanti augmenija. Kai kuriuose raižiniuose iš po barokiškai purių kamuolinių debesų išnyrantys saulės spinduliai nutvieskia gamtovaizdį. Šviesokaitos kontrastai ir faktūrų įvairovė leido estampuose išgauti kintantį dienos šviesos srautą ir begalinės erdvės pojūtį, perteikti romantizmo dailei būdingą dinamišką gamtos nuotaikų kaitą.

Aprašė Regina Urbonienė

Leono Lagausko studijų metais sukurtas estampas vaizduoja religinę procesiją ties Misionierių bažnyčia Vilniuje. Jis tapo pagrindu vienam iš septynių jaunojo dailininko diplominio darbo „Daina apie sunkią valstiečio dalią" raižinių, sukurtų lygiai po metų, 1958-aisiais.

Aprašė Regina Urbonienė

Bene didžiausią Leono Lagausko kūrybinio palikimo dalį sudaro piešiniai, itin akivaizdžiai liudijantys neeilinį dailininko meistriškumą. Portretai, sukurti pastele, anglimi, sangvinu ar paprastu pieštuku vaizduoja ir Lietuvos mokslo bei meno elito atstovus, ir paprastus kaimo žmones, įamžintus studentų praktikų metu. Visuose juntamas atidus dailininko žvilgsnis, sugebėjimas greitai ir gyvai, vos keliais brūkštelėjimais perteikti portretuojamojo nuotaiką. Lagausko portretuojamieji – įvairiausių profesijų žmonės, tačiau menininkui svarbiausia ne profesinė informacija, o portetuojamojo veide atsispindinti gyvenimo patirtis, bruožų savitumas. Nesyk Lagauskas piešė išraiškingų bruožų skulptorių Teodorą Kazimierą Valaitį. Šiame piešinyje temperamentingasis kūrėjas pavaizduotas nurimęs, užmerktomis akimis.

Aprašė Regina Urbonienė

Portrete vaizduojamas vargonininkas ir choro dirigentas, ilgametis Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos komiteto mišriojo choro dirigentas ir chormeisteris Antanas Gimžauskas. Muzikas kilęs iš Kirdeikių kaimo, kuriame daugelį vasarų su studentais praleido Leonas Lagauskas. Vėliau, maždaug po aštuonerių metų, po muziko mirties, šio portreto pagrindu dailininkas išraižė ofortą, skirtą bičiulio atminimui.

Aprašė Regina Urbonienė

Bene didžiausią Leono Lagausko kūrybinio palikimo dalį sudaro piešiniai, itin akivaizdžiai liudijantys neeilinį dailininko meistriškumą. Portretai, sukurti pastele, anglimi, sangvinu ar paprastu pieštuku vaizduoja ir Lietuvos mokslo bei meno elito atstovus, ir paprastus kaimo žmones, įamžintus studentų praktikų metu. Visuose juntamas atidus dailininko žvilgsnis, sugebėjimas greitai ir gyvai, vos keliais brūkštelėjimais perteikti portretuojamojo nuotaiką. Lagausko portretuojamieji – įvairiausių profesijų žmonės, tačiau menininkui svarbiausia ne profesinė informacija, o portetuojamojo veide atsispindinti gyvenimo patirtis, bruožų savitumas. Nesyk Lagauskas piešė išraiškingų bruožų skulptorių Teodorą Kazimierą Valaitį.

Aprašė Regina Urbonienė