LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Tamsiai rudame fone pavaizduotas gipsinis vyro su šalmu biustas. Per kairijį petį permesta geltona draperija. Viršuje dešiniajame kampe  gelsvos spalvos plotas ir pailgas pilkas plėmas.

Paveikslas šiandien įvardijamas kaip vienas vertingiausių XX a. Lietuvos dailės aukso fondo artefaktų. Nutapytas išskirtinio tarpukario Lietuvos menininko, ekspresionistinės krypties atstovo, ARS grupuotės nario, gyvenusio sudėtingiausiomis sąlygomis, tačiau neiškeitusio idealistinio požiūrio į materialias vertybes. Dar Kauno meno mokykloje pedagogas dailininkas Justinas Vienožinskis pastebėjo neeilinius jo gabumus, tačiau tuo metu niekas nesitikėjo, kad taip greit ir tragiškai nutrūks kūrybinis kelias – tapytojas mirė nuo džiovos 1941 m. Leisino klinikoje, Šveicarijoje. Dailininkas taip ir neturėjo progos patirti tiesioginę Vakarų Europos moderniosios dailės įtaką, bet savarankiškas, talento palytėtas jo kūrybos formavimasis padarė Samuolio kūrybą originalią ir bekompromisę.

XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje nutapytas bene pats garsiausias A. Samuolio kūrinys žymėjo laiką lenkiančią dailininko brandą. Paveikslui pozavo žinoma tautodailininkė, žaislų-pūkuotukų kūrėja, brolio Vaclovo žmona Stasė Vasiliauskaitė-Samulevičienė. Vaizduodamas nepadailintus aplinkos fragmentus, A. Samuolis teigė: „aš tapau mažai ir tik motyvus, kurie man labai patinka“. Laikui bėgant Antano Samuolio darbai įgijo vis didesnį populiarumą ir pripažinimą. Šiandien jo kūryba yra tapusi meninių inspiracijų šaltiniu ne vienai Lietuvos dailininkų kartai, o ikoniškoji „Geltona moteris“ daug sykių kopijuota ir cituota.

(Aprašo autorė Genovaitė Vertelkaitė –Bartulienė)

Dešinėje – vyro su baltais atlapotais marškiniais figūra, nutapyta iki kelių. Veidas kiek pasuktas į dešinę, siauros, kietai sučiauptos lūpos, giliai įsodintų akių žvilgsnis. Kairėje – patefonas ir veidrodis su vyriškio atspindžiu. Spalvinė gama tamsi, sodri.

Ryškiai geltonos drapiruotės fone stovi mėlynas vazonas su gėle stambiais žaliais lapais ir rausvu žiedu. Kairėje apačioje – medinė skulptūrėlė – artojas su baltu arkliu. Dešinėje – pilkai melsvas plotas, apačioje – raudona dėmė.

 Lovoje, pakreipęs galvą į kairę, guli kaulėto gelsvo veido vyras juodais plaukais, su juoda barzda. Ranka padėta ant violetinio apkloto. Greta lovos iš kairės stovi staliukas, ant jo padėtas dubenėlis su trimis obuoliais ir baltas arbatinukas.

Tamsiame rusvų ir melsvų spalvų fone prie stalo kiek pasukęs galvą į dešinę sėdi vidutinio amžiaus vyras tamsiais plaukais, stambia nosimi, su nedideliais ūseliais. Apsivilkęs tamsiu švarkeliu, viena ranka padėta ant stalo, kita – ant kelių.

Pilkai melsvame fone ant tamsaus rudo stalo padėtas raudonas audinys su trimis didelėmis gėlėmis. Ant audinio guli duona, į ją įsmeigtas didelis peilis. Prie duonos iš kairės stovi baltas ąsotis, iš dešinės – vazonas su aukšta gėle stambiais lapais. Dešinėje  aukštas juodas butelis.

Peizažas autobiografiškas – nutapytas autentiškas vietovės vaizdas – obelis Samulevičių sode Vaisių gatvėje Žaliakalnyje. Prieš keletą metų dailininkas jau buvo nutapęs beveik identišką peizažą „Baltoji obelis“ (1932), kuriame atspindima visai kitokia pavasarinio bundančios gamtos peizažo nuotaika. Peizažas neišvaizdus, skurdokas, būdingas vargingo priemiesčio buičiai, lokalizuoja panoramos vietą, namų aplinką ir kartu poetizuotas, persunktas vėlyvo rudens nuotaikos, kurią pagyvina ryškūs tolimesniojo plano namai – nemažas dviaukštis baltas namas ir mažas, tarsi žaislinis raudonas namelis, greičiausiai tapytojo Petro Kalpoko susiręstas svajonių namelis.

Dailininko negąsdina mingančios gamtos metas, jis paveikslą užpildo šiltų žemės spalvų peizažo koloritu, išryškindamas, tolimesniųjų kaimyninių būstų spalvinius akcentus, sukurdamas vieningą panoraminį miesto peizažą, vienoje plokštumoje talpindamas pirmojo plano monochrominį sodo kampelį su pamėgtu palinkusios obels motyvu ir kitoje slėnio pusėje prilipusius ryškius priemiesčio statinius.

Kaip ir daugelyje Samuolio paveikslų galima įžvelgti „nebaigtumo“ ženklų. Įžvalgiai moderniosios dailės pokyčius sekęs tapytojo amžininkas Juozas Keliuotis  „nebaigtumą“ apskritai siejo su moderniojo meno siekiais ir ypatybėmis: „Tikrovės empirinis paviršius nieko nebedomina. (...) Modernusis menas (...) nebenori nei aprašinėti, nei vaizduoti, nei kopijuoti, nei imituoti, nei nieko mokyti. Jis deformuoja matomą tikrovę, ieško naujų jos aspektų ir kuria naują tikrovę – meno originalių formų pasaulį (...), „vyriausiu“ tapybos objektu pasidarė spalva. (J. Keliuotis, „Moderninio meno orientacija:, Naujoji Romuva, 1935, nr. 18, p. 390, 392.

(Aprašo autorius Osvaldas Daugelis)

Kaimo peizažas. Dešinėje pirmame plane rudu lauku važiuoja arkliukas su prikrautu šieno vežimu. Tolėliau matyti geltonas rugių laukas su trimis baltai apsirengusiais šienpjoviais. Virš jų kampe skrenda du juodi lėktuvai. Centre tarp medžių rudais kamienais su tamsiai žalia lapija galais stovi dvi rudos trobos. Nedidelis dangaus plotas – mėlynas su baltu debesimi.

Vaizdas iš viršaus į gausiai tamsiai žaliais medžiais apaugusį medinį namą. Dešinėje per visą paveikslo aukštį kieme už tvoros auga aukštas medis. Pro jį matyti namo fragmentas. Pirmame plane įstrižai stovi statinių tvora, už jos – smėlėtas kiemas. Toliau tęsiasi medžių žaluma, virš jos – žydras dangus su keliais kamuoliniais debesėliais.

Kitoje paveikslo pusėje ant rudos stačiakampės pakylos stovi baltai žydinti gėlė rudame vazone. Už jo ant pakylos užmesta tamsiai mėlyna draperija. Fonas lygus, tamsiai pilkas.

Vaizduojami kasdienės aplinkos objektai. Kairėje pusėje – vazonas su žaliu augalu, šalia baltas puodelis su lėkštute, baltas indas, butelis ir citrina. Po vazonu balta drapiruotė. Fonas tamsaus kolorito.

Tarp tamsiai žalių medžių dešinėje miško pakraštyje – dviejų pilkai rudų trobų sodyba. Pirmame plane – smėlio, rudos žemės ir žolės laukas, kur žaidžia du vaikai ir juodas šunelis. Tolėliau, kairėje, aukštų tamsių medžių alėja gilyn veda takas. Dešiniame kampe viršuje žydras dangaus plotas padengtas baltais kamuoliniais debesimis.