LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Vilniuje 1833–1863 veikusi Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė buvo labai produktyvi. Joje litografuota įvairaus pobūdžio kūrinių: žymių amžininkų bei istorinių asmenybių portretų, religinio turinio estampų, Vilniaus ir apylinkių peizažų ir kt. Spaustuvėje dirbo nemažai profesionalių tuomet kūrusių dailininkų, jų tarpe Kazimieras Bachmatavičius, Karolis Ripinskis ir kiti. Šį garsaus matematiko, astronomo, filosofo ir visuomenės veikėjo Jono Sniadeckio (1756–1830) portretą ant litografinio akmens nupiešė pats Juozapas Ozemblovskis. Nėra žinoma tiksli litografijos sukūrimo data, galbūt ji sukurta po Jono Sniadeckio mirties. Dailininko piešinys kiek statiškas, jam trūksta lengvumo, kietoka rūbų modeliuotė, tačiau portretas prikausto žiūrovo dėmesį giliu susimąsčiusių akių žvilgsniu.

Aprašė Regina Urbonienė

Stanislovas Varševickis (~1529–1591) – pirmasis Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius. Kilęs iš Mazovijos. Teisę ir teologiją studijavo Vitenberge ir Paduvos universitetuose. Dirbo Žygimanto Augusto dvaro kanceliarijos sekretoriumi, švedų karaliaus Jono III ir Kotrynos Jogailaitės vaikų mokytoju. Garsus Poznanės katedros ir Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Litografija, vaizduojanti Žygimantą Augustą, yra 1840 Vilniuje išleistos Juzapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo įsikūrimo iki 1750“ I tomo iliustracija. Tai detalaus išraiškingo piešinio valdovo veidas profiliu, įkomponuotas į ovalinį rėmą, puoštą karališkų valdų herbais. Žygimantas Augustas (1520–1572) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1529/48–1572) ir Lenkijos karalius (1530/48–1572), Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus. Buvo vedęs tris kartus: kunigaikštytę Elžbietą Habsburgaitę, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando II Habsburgo dukterį, po jos mirties, negavęs Lenkijos seimo ir senato pritarimo, – Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos dukterį, Barborą Radvilaitę, šiai mirus, – Kotryną Habsburgaitę, pirmosios žmonos seserį. Nuo 1544 faktiškai valdė Lietuvą, didesnę laiko dalį praleisdamas Vilniuje ir jau vien tuo prisidėdamas prie gyvesnio kunigaikštystės kultūrinio gyvenimo. 1568 davė leidimą Vilniuje įsteigti jėzuitų kolegiją. Mėgo muziką, dailę, literatūrą, turėjo vertingą brangenybių, šarvų, gobelenų kolekciją, apie 4000 tomų knygų, kurias testamentu paliko Vilniaus universiteto bibliotekai. Valdymo pradžioje buvo susijęs su Lietuvos didikais, labiausiai su Radvilomis, o tai sukėlė lenkų bajorų nepasitenkinimą. Nepaisant susidomėjimo Reformacijos sąjūdžio idėjomis ir didikų peršamais jam tautinės bažnyčios įkūrimo projektais, išliko katalikas ir stengėsi šalyje išsaugoti religinę toleranciją. Bandydamas papildyti valstybės iždą, paskelbė žemės reformą, valstybinių girių reviziją. Tikėdamasis savo būsimiems sūnums palikti valdyti Lietuvą, unijos su Lenkija neskubino, tačiau nesusilaukiant įpėdinių ir užsitęsus Livonijos karui (1558–1583), unijos ėmė siekti ir Liubline jai pritarė (1569). Abi valstybės liko savarankiškos, bet prie Lenkijos buvo prijungtos Lietuvai priklausiusios vakarų ukrainiečių ir gudų sritys. Būdamas priešiškas Habsburgų politikai, daug kartų stengėsi užkirsti kelią jos daromai įtakai, įveikti pavojingą Lietuvai Šventosios Romos imperijos ir Maskvos sąjungą. Pusiausvyrą stengėsi pasiekti draugiškais santykiais su Turkija. Žygimantui Augustui mirus, baigėsi vyriškoji Gediminaičių dinastijos linija.

Aprašė Regina Urbonienė

Zigmantas Vaza (1566–1632) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1587–1632), Švedijos karalius (1592–1604). Jono III ir Kotrynos Jogailaitės sūnus, Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valstybėje pradininkas. Absoliutizmo šalininkas, Katalikų bažnyčios reformos rėmėjas. Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios fundatorius, menų mecenatas, kolekcininkas, dailininkas mėgėjas. Buvo vedęs Oną Habsburgaitę (1592), po jos mirties – Konstanciją Habsburgaitę (1605). Turėjo keturis sūnus: būsimus karalius Vladislovą ir Joną Kazimierą, kardinolą Joną Albertą, vyskupą Karolį. Jo valdymas gausus vidinių konfliktų (Zabžydovo maištas (rokošas) 1606–1607) bei karų su kaimynais. Karas dėl Švedijos karūnos, kurią Zigmantas Vaza 1592 paveldėjo po Jono III mirties, buvo pralaimėtas, o pastangos ją atgauti virto ilgalaikiu LLV ir Švedijos kariniu konfliktu (1601–1605, 1626–1629). Nepasisekė ir karas su Maskvos valstybe dėl caro sosto (1609, 1617–1619), nors 1610 m. Maskva buvo nugalėta. Žygis į Moldaviją (1620) papiktino Turkiją, kuri, gindama savo interesus, atvedė kariuomenę iki Chotino (1621). Zigmantas Vaza siekė absoliučios valdžios, kurios pagrindas – dominuojantis bažnyčios vaidmuo. Brastos unija buvo pasiekta Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių susitaikymo, Stačiatikių cerkvė LLV tapo priklausoma nuo popiežiaus.

Aprašė Rasa Adomaitienė

1833–1863 Vilniuje veikusi privati Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė išleido per 700 pavadinimų meninės litografijos lakštų, daug įvairios paskirties ir turinio litografijų. Šis Vytauto Didžiojo portretas – 1840 išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo įsikūrimo iki 1750“ I tomo iliustracija. Vytautas Didysis (apie 1350–1430) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1392–1430), sumanus politikas, talentingas karvedys, ypač išgarsėjęs po Žalgirio mūšio (1410) pergalės prieš kryžiuočius. Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. Suprasdamas krikščionybės neišvengiamumą, 1386 apsikrikštijo ir pritarė visos Lietuvos krikštui. Vytauto pastangomis 1417 buvo pakrikštyti žemaičiai, įsteigta Žemaičių (Medininkų) vyskupija. Jos parapijoms ir besikuriantiems Lietuvoje vienuoliams augustinams, benediktinams bei pranciškonams didysis kunigaikštis teikė gausias fundacijas. Vilniuje pastatydino trečiąją, arba Didžiąją, Vilniaus katedrą. Vytautui valdant LDK buvo pasiekusi savo galybės viršūnę.

Aprašė Regina Urbonienė

Litografijoje vaizduojamas gotikinės Vilniaus Šv. Onos bažnyčios fasadas ir aikštė. Litografijos kūrėjas, visą dėmesį skyręs bažnyčios fasado detalėms perteikti, pastatą pavaizdavo izoliuotą nuo realios Vilniaus senamiesčio aplinkos (neįkomponavo greta esančios Bernardinų bažnyčios). Dailininkas kiek pakeitė ir grakščias lietuvių gotikos architektūros šedevro proporcijas – kūrinyje ji atrodo „kresnesnė“, kiek pasvirusi dešinėn.

Aprašė Regina Urbonienė

Litografijoje vaizduojama Vilniaus Žemutinė pilis iš pietų pusės. Kūrinį pagyvina stafažinės figūros.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Litografija, vaizduojanti Steponą Batorą (1533–1586) – Lenkijos karalių ir Lietuvos didysis kunigaikštį – tai 1840 Vilniuje išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo įsikūrimo iki 1750“ I tomo iliustracija. Steponas Batoras – Transilvanijos vaivados Stepono ir Kotrynos Telegdi sūnus. Garsus karvedys, sumanus diplomatas, Transilvanijos kunigaikštis. Po Žygimanto Augusto mirties vedė jo seserį Oną Jogailaitę (1576) ir netrukus buvo karūnuotas karaliumi (1577). Tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu specialiu raštu pripažino Lenkiją ir Lietuvą kaip savarankiškų lygiateisių valstybių federaciją, pažadėjo išplėsti LDK teritoriją, atsisakyti valstybės naudai Žygimanto Augusto ir Bonos Sforcos turėtų privačių valdų. Siekdamas tvirtos monarcho valdžios, rėmėsi Katalikų bažnyčia ir bajorų lyderiais. Įsteigė aukščiausias bajorų apeliacines teismo instancijas – vyriausiuosius tribunolus, sustiprino Lietuvos ir Lenkijos kariuomenę, laimėjo Livonijos karą. Suteikė privilegiją pertvarkyti Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją (universitetą), patvirtino dotacijų aktus. Batoro valdymo metais buvo parengtas III Lietuvos Statutas (1588).

Aprašė Regina Urbonienė

1833-1863 Vilniuje veikusi privati Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė išleido virš 700 pavadinimų meninės litografijos lakštų, daug įvairios paskirties ir turinio litografijų. Šis Vytauto Didžiojo portretas - 1840 išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos"Vilnius nuo įsikūrimo iki 1750" I tomo iliustracija. Vytautas Didysis (apie 1350–1430) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1392–1430), sumanus politikas, talentingas karvedys, ypač išgarsėjęs po Žalgirio mūšio (1410) pergalės prieš kryžiuočius. Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. Suprasdamas krikščionybės neišvengiamumą, 1386 apsikrikštijo ir pritarė visos Lietuvos krikštui. Vytauto pastangomis 1417 buvo pakrikštyti žemaičiai, įsteigta Žemaičių (Medininkų) vyskupija. Jos parapijoms ir besikuriantiems Lietuvoje vienuoliams augustinams, benediktinams bei pranciškonams didysis kunigaikštis teikė gausias fundacijas. Vilniuje pastatydino trečiąją, arba Didžiąją, Vilniaus katedrą. Vytautui valdant LDK buvo pasiekusi savo galybės viršūnę.

Aprašė Regina Urbonienė

1833–1863 Vilniuje veikusi privati Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė išleido per 700 pavadinimų meninės litografijos lakštų, daug įvairios paskirties ir turinio litografijų. Šis Vytauto Didžiojo portretas – 1840 išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo įsikūrimo iki 1750“ I tomo iliustracija. Vytautas Didysis (apie 1350–1430) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1392–1430), sumanus politikas, talentingas karvedys, ypač išgarsėjęs po Žalgirio mūšio (1410) pergalės prieš kryžiuočius. Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. Suprasdamas krikščionybės neišvengiamumą, 1386 apsikrikštijo ir pritarė visos Lietuvos krikštui. Vytauto pastangomis 1417 buvo pakrikštyti žemaičiai, įsteigta Žemaičių (Medininkų) vyskupija. Jos parapijoms ir besikuriantiems Lietuvoje vienuoliams augustinams, benediktinams bei pranciškonams didysis kunigaikštis teikė gausias fundacijas. Vilniuje pastatydino trečiąją, arba Didžiąją, Vilniaus katedrą. Vytautui valdant, LDK buvo pasiekusi savo galybės viršūnę.

Aprašė Regina Urbonienė

1833–1863 Vilniuje veikusi privati Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė išleido per 700 pavadinimų meninės litografijos lakštų, daug įvairios paskirties ir turinio litografijų. Ši Vilniaus Žemutinę pilį vaizduojanti litografija – 1841 išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo įsikūrimo iki 1750“ III tomo iliustracija. Ji sukurta pagal paties J. I. Kraševskio piešinį. Žemutinė pilis – tai XVI a. vid. šiaurinėje pilies kalno pašlaitėje pastatytas renesansinių Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų kompleksas, kurį sudarė keturi trijų aukštų korpusai ir ūkiniai pastatai. Litografijoje vaizduojamas Vilniaus katedros bei apleistų, jau apgriuvusių LDK kunigaikščio rūmų fragmentas. Litografijos piešinys kruopštus, detalus. Kontrastinga šviesotamsa ir neramus, debesuotas dangus sustiprina dramatiškai romantinį kūrinio pradą.

Aprašė Regina Urbonienė

Smulkaus, detalaus piešinio litografijoje vaizduojamas barokinės Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras. Tai 1840 išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo įsikūrimo iki 1750“ II tomo iliustracija. Litografas kruopščiai perteikė atvaizdavo didingą centrinės navos perspektyvą su tolstančių piliastrų eilėmis, galingo kupolo su langais fragmentą bei puošnų, skulptūromis dekoruotą skliautą ir didįjį altorių. Jis pavaizduotas kompozicijos gilumoje. Smulkutė klūpinčio maldininko figūrėlė, įkomponuota pirmame kūrinio plane, dar labiau paryškina didingo interjero perspektyvą. Kontrastingas šoninis apšvietimas padeda išryškinti vaizduojamo kulto pastato architektūrinių apimčių bei plastinio dekoro vienybę.

Aprašė Regina Urbonienė