LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Detalus ciegoriaus kairiojo šono piešinys.

Ciegorius - dugninė Baltijos jūros žuvis dar vadinama Jūrų rupūže. Užauga iki 5 kg svorio. Šios žuvys Lietuvai priklausančiuose vandenyse pagaunamos gerokai mažesnės. Gyvena ant uolėto dugno, pilvo siurbtuku prisitvirtinusios prie uolų. Įdomu tai, kad neršto metu patinai paraudonuoja, o patelės pažaliuoja. Po neršto patelės ikrus palieka saugoti patinams. Išsiritusius jauniklius taip pat dar kurį laiką globoja „rūpestingi tėčiai“.

Ciegoriai Lietuvoje neturi verslinės reikšmės, tačiau Danijoje šios žuvys sūdomos, rūkomos ir džiovinamos.

Detalus perpelės dešiniojo šono piešinys.

Perpelė (Alosa fallax) yra didžiausia Baltijos jūros silkinių būrio praeivė žuvis, plaukianti neršti į gėlus vandenis. Dar XX a. viduryje Lietuvos žvejai perpelių sugaudavo iki 300 tonų per metus, bet dėl upių ir jūros taršos, buveinių ardymo šios žuvys buvo tapusios retenybe, todėl įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, o Europoje jas saugo Berno konvencija. Gana per trumpą laiką populiacija atsistatė ir dabar jos vėl tampa įprasta, sezoniškai Kuršių mariose pasirodančia bei žvejojama žuvimi.

Perpelės užauga apie 1.5 kg svorio ir gyvena apie 25 metus. Minta žuvų mailiumi, smulkiomis žuvimis bei vėžiagyviais. Nemuno žemupio seklumose gegužės mėnesį, nakties metu, ant smėlėto grunto dideliais būriais labai triukšmingai neršia, vandens paviršiuje uodegomis sukeldamos plerpiantį garsą (nuo to kilęs lietuviškas pavadinimas). Būdamos gėlame vandenyje neršto metu nesimaitina. Jau pirmaisiais gyvenimo metais jaunikliai migruoja į jūrą.

Detalus builio dešiniojo šono piešinys.

Builis - plėšri, dugninė įspūdingos išvaizdos žuvis, paplitusi visose Šiaurės Europos jūrose. Baltijos jūroje užauga iki 30 cm. Kūnas spygliuotas, galva, akys ir žiotys didelės. Minta žuvimis ir vėžiagyviais. Neršia gruodžio—vasario mėnesiais. Patelė, kuri būna didesnė už patiną išneršia iki 2700 ikrų, kuriuos saugo patinai.

Verslinės reikšmės neturi. Žvejai mėgėjai jas gaudo masalui. Įdomu tai, kad iš vandens ištrauktas builis išsipučia, atstato dyglius ir skleidžia garsą.

Detalus strimelės dešiniojo šono piešinys.

Strimelė - Atlantinės silkės giminaitė, prisitaikiusi gyventi apygėliame Baltijos vandenyje. Kartais dar vadinama Baltijos silke. Užauga iki 25 cm. Pavasarį tuntais migruoja iš žiemojimo ir maitinimosi vietų į nerštavietes. Neršia pakrantėse gegužę ir birželį ant dumblių ar smėlio. Pagrindinė nerštavietė yra prie Klaipėdos.

Svarbi verslinė žuvis, gaudoma priekrantėje tralais ir tinklais. Visai neseniai buvo gausiausia žuvų rūšis Baltijoje, pastaruoju metu stebimas populiacijos sumažėjimas. 

Detalus stintos kairiojo šono piešinys.

Stintos - lašišinių žuvų giminaitės gyvena jūrų, estuarijų, gilių ežerų vandens storymėje. Jos paplitusios ne tik Baltijos jūroje, bet ir Šiaurės Atlante nuo Baltosios jūros iki vakarinių Prancūzijos pakrančių. Užauga iki 30 cm. Stintų jaunikliai minta zooplanktonu, suaugę - vėžiagyviais, kitų žuvų jaunikliais. Tuo tarpu pačios stintos yra kitų stambesnių žuvų ir vandens paukščių grobis. Stintos, gyvenančios Baltijos jūroje, neršia priklausomai nuo vandens temperatūros vasario—balandžio mėnesiais priekrantėje ant smėlėto ar žvyruoto dugno, bet dažniausiai jos būriais migruoja neršti į gėlus vandenis. Stintoms būdingas stiprus, agurkus primenantis kvapas.

Verslinė žuvis, nuo seno rytinėje Baltijos jūros dalyje naudojama maistui. Stintų ištekliai gana dideli, bet kai kuriose Baltijos vietose mažėja dėl taršos, nerštaviečių nykimo, pergaudos ir kitų žmogaus veiklos pasekmių.

Detalus mažojo tobio dešiniojo šono piešinys.

Žuvys mažieji tobiai paplitę Šiaurės Atlante nuo Baltosios jūros iki Viduržemio, Baltijos jūroje. Lietuvos pakrantėse gyvena  smėlėtose seklumose. Plaukioja tuntais, žiemą įsirausia į smėlį. Užauga iki 10-15 cm. Tobių išvaizda pasižymi pailgu kūnu, labai ilgu nugaros peleku. Jie visai neturi pilvo pelekų. Minta zooplanktonu, smulkiais bestuburiais, kitų žuvų jaunikliais. Tobiais minta kitos plėšrios žuvys, juos gaudo vandens paukščiai. 

Lietuvos pajūrio žvejai tobius gaudydavo masalui kitų žuvų žvejybai.

Detalus lašišos kairiojo šono piešinys.

Lašišos paplitusios Šiaurės pusrutulio vidutinėje ir arktinėje platumose. Baltijos jūroje lašišos gyvena vandens storymėje.

Lašiša (Salmo salar) - praeivė žuvis, turinti svarbią verslinę reikšmę. Dėl beatodairiškos žvejybos jų ištekliai buvo labai sumažėję, tad rūšį teko įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą. Dėl taikytų griežtų apsaugos priemonių lašišų populiacija Lietuvos vandenyse yra atsistačiusi ir rūšis išbraukta iš nykstančių žuvų sąrašo. Lašišų patelės gali užaugti iki įspūdingo 1.5 m ilgio ir 40-46 kg svorio. Rudenį iš Baltijos jūros lytiškai subrendusios žuvys plaukia neršti į upes. Migruodamos į nerštavietes nesimaitina. Dalis po neršto žūva. Per gyvenimą neršia iki 4-5 kartų. Neršti lašišos visada grįžta į tą patį upelį, kuriame gimė. Manoma, kad atranda gimtąsias vietas pagal kvapą. Kai kuriose valstybėse, ypač Skandinavijos šalyse lašišos yra veisiamos ir auginamos pramoniniu būdu.

Detalus syko dešiniojo šono piešinys.

Sykas - lašišinių šeimos žuvis. Skiriamasis bruožas - nedidelis riebalinis pelekas, esantis nugaroje tarp uodeginio ir nugarinio pelekų. Dažniausiai užauga iki 2-3 kg. Minta dugno ir planktoniniais vėžiagyviais, kitais bestuburiais.

Baltijos jūroje gyvenantys sykai neršia Botnijos įlankoje arba plaukia į upes. Lietuvos pakrantėse sykai gyvena jūros priedugnio vandenyse, o neršti plaukia per Klaipėdos sąsiaurį į gėlas Kuršių marias. Jūroje sykai raumenyse sukaupia daug riebalų, reikalingų ilgoms migracijoms. Migracija prasideda rugsėjyje. Nerštas vyksta iki lapkričio pabaigos. Žinomos nerštavietės yra tarp Nidos ir Šarkuvos (dab. Lesnoje) bei Deimenos žiotyse.

Sykai nuo seno buvo vertinami ir žvejojami. Dabar dėl žuvų pergaudymo ir kitų žmogaus veiklos neigiamų pasekmių sykų ištekliai Lietuvos vandenyse yra kritinėje būklėje.

Detalus bretlingio dešiniojo šono piešinys.

Bretlingis - silkinių šeimos nedidelė žuvis, dažnai vadinama kilke arba šprotu, paplitusi šiaurės rytų Atlanto baseino jūrose. Baltijos jūroje gyvena dideliais tuntais paviršiniame vandens sluoksnyje 5-6 m gylyje. Užauga iki 8-12 cm. Minta zooplanktonu, menkių ikrais, lervutėmis. Iš kitos pusės bretlingiais minta menkės, lašišos, šlakiai, vandens paukščiai.

Neršia giliai įdubose (50-60 m) ties jūros dugno šlaitais. Viena žuvytė išneršia iki 6000-14000 ikrelių, kurie, virtę lervutėmis, kyla į paviršinius vandens sluoksnius, o lervutės, tapusios jaunikliais, plaukia link pakrančių seklumų.

Verslinė žuvis, naudojama žmonių maistui, auginamų kailinių žvėrelių maitinimui, žuvies miltų gamybai.

Detalus oto piešinys.

Otas - plokščia beveik apskritos formos jūrinė žuvis, paplitusi šiaurės rytų Atlante. Baltijoje gyvena atokiau nuo kranto ant smėlėto, akmenuoto ar mišraus dugno. Abi akys yra viename šone, kuris yra be žvynų, bet padengtas šiurkščiomis kaulinėmis išaugomis. Šios viršutinės pusės spalvą bei dėmes otai maskuodamiesi puikiai pritaiko prie dugno ir darosi sunkiai pastebimi. Žuvų apačia dažniausiai balta. Burna plati, pritaikyta ryti kitas žuvis, vėžiagyvius, dvigeldžius moliuskus. Gali užaugti net iki 25 kg, tačiau Lietuvos vandenyse jie kur kas mažesni - dažniausiai iki 1 kg. Neršti traukia į pakrantės seklumas, gegužės—birželio mėnesiais išneršia gausybę ikrelių, kurie vandens storymėje plinta tolyn nuo nerštaviečių.

Otai - vieni iš vertingiausių Baltijos jūros žuvų. Dažniausiai gaudomi tinklais pavasarį prieš nerštą. Dėl lėto augimo ir intensyvaus gaudymo jų ištekliai mažėja.

Detalus upinės plekšnės viršutinės pusės piešinys.

Upinės plekšnės - žuvys nesimetrišku, suplotu kūnu, paplitusios šiaurės rytinėse Atlanto pakrantėse, nuo Baltosios, Barenco ir Baltijos iki Viduržemio ir Juodosios jūrų. Jos prisitaiko prie įvairaus vandens druskingumo. Lietuvos pakrantėse gyvenančios plekšnės įplaukia ir į Kuršių marias. Mėgsta smėlėtą dugną. Jaunikliai laikosi pakrantėse, suaugusios žuvys - didesniuose gyliuose iki 50-60 m. Baltijoje dažniausiai užauga iki 20-30 cm ilgio. Maskuojasi prisiderindamos prie dugno grunto. Būdingas bruožas - metamorfozė, kai vystymosi metu, mailiui pasiekus 10 mm ilgio, akys iš abiejų šonų persisuka į vieną pusę.

Detalus menkės dešiniojo šono piešinys.

Menkės - žuvys paplitusios Šiaurės Atlante. Jos  - vienos svarbiausių verslinių Baltijos jūros žuvų, prisitaikiusių prie nedidelio vandens druskingumo. Plėšrūnės ir kanibalės, nes minta ne tik stambiais vėžiagyviais, bretlingiais ir strimelėmis, bet ir smulkesnėmis gentainėmis. Grobį medžioja priedugnyje arba pelagialėje. Menkių nerštui didelę įtaką turi vandens druskingumas (ne mažesnis nei 10 promilių) bei pakankamas kiekis deguonies. Stambios patelės gali subrandinti iki 4 mln. ikrelių.

Menkės Baltijos jūroje užauga iki 30 kg, o Atlante – tris kartus didesnės.

Didžiausia Lietuvos ekonominėje zonoje 1993 m. sugauta menkė siekė 113 cm. Seniausiai Lietuvos žvejų sugautai menkei buvo 11 metų.