LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Detalus trispyglės dyglės dešiniojo šono piešinys.

Trispyglės dyglės - žuvys, gyvenančios tiek druskėtuose, tiek gėluose vandenyse. Dyglių gausu Baltijos jūroje. Užauga iki 11 cm ilgio. Minta vėžiagyviais, kitų žuvų ikreliais. Iš maitinimosi vietų migruoja neršti į priekrantę ir į Kuršių marias. Neršia gegžės—liepos mėnesiais. Įdomu tai, kad patinėliai ant dugno panaudodami savo gleives ir augalus stato lizdus, kuriuose saugo priviliotų patelių padėtus ikrus.

Detalus juodažiočio grundalo kairiojo šono piešinys.

Juodažiotis grundalas - invazinė žuvis, atkeliavusi iš Kaspijos jūros. Lietuvos vandenyse išplito apie 2000 metus. Manoma, kad šiuo metu grundalai yra viena iš gausiausių priekrantės žuvų rūšių.

Prisitaiko prie įvairaus vandens druskingumo ir temperatūros. Plėšri, mintanti moliuskais, vėžiagyviais, smulkiomis žuvimis. Intensyviai neršia balandžio—birželio mėnesiais. Ikrus saugo patinai.

Juodažiotis grundalas laikomas itin agresyvia invazine rūšimi, kurios poveikis ekosistemai yra ryškus, nes  konkuruoja su vietinėmis žuvų rūšimis dėl maisto ar buveinių.

Dėl gausos tampa pagrindiniu žvejų mėgėjų laimikiu. Nors yra nedidelė žuvis, bet naudojama maistui, kepant, rūkant, konservuojant.

Detalus gyvavedės vėgėlės piešinys.

Gyvavedė  vėgėlė - pailga, kiek į ungurį panaši žuvis neneršia ikrų, bet veda gyvus jauniklius, kaip tai daro žinduoliai ar kai kurios ryklių rūšys. Jaunikliai gimsta apie 4-5 cm ilgio, taigi būna visai savarankiški. Patelės nėštumas trunka ilgai, net iki pusės metų. Žuvis yra unikali dar viena biologine ypatybe – patelės pilvo ertmėje esantys jaunikliai, po to kai sunaudoja trynio maišelio atsargas, sugeba prisitvirtinti prie motinos kiaušidžių folikulų ir savotiškai žįsti, taip gaudami iš motinos visas gyvybiškai reikalingas maisto medžiagas. Priklausomai nuo dydžio  patelės veda nuo 30 iki 400 jauniklių. Skirtingai nuo bendravardės, tik gėluosiuose vandenyse gyvenančios vėgėlės, gyvavedės vėgėlės yra jūrinės žuvys, paplitusios Atlante bei Baltijos jūroje. Nors Baltijos jūra Lietuvos priekrantėje yra apygėlė, o vandens druskingumas čia tesiekia 6-8 promiles, tačiau toks vanduo dar tinkamas gyventi gyvavedėms vėgėlėms, svarbu, kad būtų palanki gyvenamoji aplinka. Kaip tik tokia aplinka – gausiai akmenuotas dugnas Lietuvos jūrinėje priekrantėje vietomis pasitaiko nuo Olandų kepurės iki Palangos. Įvairiais dumbliais apaugę akmenys sudaro daug slėptuvių, kuriomis ir naudojasi šios nedidelės dugninės ir mažai  judrios žuvys. Gyvavedės vėgėlės užauga apie 40 cm ilgio. Minta jos įvairiais dugno bestuburiais: moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis, kitų žuvų ikrais bei mailiumi. Nors Baltijoje visai nesijaučia potvynių bei atoslūgių, tačiau didžiojoje gyvavedžių vėgėlių paplitimo arealo dalyje potvyniai ir atoslūgiai yra tikrai intensyvūs. Nenuostabu, kad sekliai gyvenančios ir mažai judrios žuvys dažnai patenka į atoslūgių spąstus, keletui valandų atsidurdamos mažose vandens valkose ar net išvis sausumoje tarp jūrinių dumblių. Drėgnoje aplinkoje šios žuvys puikiausiai išgyvena ir, kol sulaukia naujos potvynio bangos, sugeba kvėpuoti atmosferos oru. Gyvavedės vėgėlės pasižymi slidžia, bežvyne oda, kurios spalva gerai imituoja dugno spalvą ir puikiai paslepia žuvis nuo akylų plėšrių žuvų bei žuvėdžių jūrinių paukščių akių.

Detalus žiobrio piešinys.

Žiobriai - žuvys, paplitusios Šiaurės, Baltijos, Azovo, Juodosios jūrų baseinuose. Jūroje jie aptinkami apysūrio vandens plotuose, daugiausia - arti upių žiočių. Tai - praeivės žuvys, neršti migruojančios iš jūrų į upes. Lietuvoje žiobrių yra Kuršių mariose ir upėse. Baltijos jūroje jie laikosi priekrantėje.

Žiobris - karpinių šeimos žuvis. Užauga iki 40-45 cm ilgio ir 1,5 kg svorio. Neršia gegužės—birželio mėn. upų sraunumose ant žvirgždėto ir akmenuoto dugno. Neršto metu žiobriai patamsėja, jų pelekai parausta. Po neršto grįžta į jūrą. Išsiritę jaunikliai upėse gyvena iki rudens, misdami planktonu. Po to migruoja į jūrą, kur minta vėžiagyviais, moliuskais.

Lietuvoje žiobris - verslinė žuvis, vertingiausia rudenį. Prie Nemuno Ir Kuršių nerijoje būdavo švenčiamos Žiobrinės, kurių metu sužvejotas žuvis, pamautas ant medinių iešmelių, kepdavo prie laužo. Pataraisiais metais ši tradicija atgimsta. 

Detalus ungurio piešinys.

Žuvys - europiniai unguriai paplitę Europoje, Šiaurės Afrikoje ir dalyje Azijos, kur gyvena jūros priekrantėse, estuarijose, ežeruose ir upėse. Žinoma, kad prie Baltijos jūros gyvenę žmonės ungurius gaudė jau labai seniai. Daugiausia ungurių Lietuvoje sugaunama Kuršių mariose.

Ungurių gyvenimas prasideda ir baigiasi toli nuo Lietuvos krantų. Manoma, kad jų nerštas vyksta Sargaso jūroje. Iš ikrų išsiritusios lervutės su Golfo srove migruoja iki Europos krantų, kur jos išsivysto į mažas žuvytes. Tie unguriukai apsigyvena jūrų priekrantėse ar migruoja į gėlo vandens telkinius aukštyn upėmis. Sulaukę brandos, dideli unguriai grįžta į Sargaso jūrą, kur, manoma, vienintelį kartą išneršia ir nugaišta.

Ungurys - plėšri priedugnio žuvis, kuri grobį gaudo naktimis. Minta žuvimis, varlėmis, vėžiagyviais.

Detalus žieduotojo ruonio piešinys. Ruonis guli ant pilvo, pakėlęs galvą, pasisukęs dešiniuoju šonu.

Žieduotieji ruoniai - Baltijos jūroje saugoma ruonių rūšis. Jie yra patys mažiausi iš čia gyvenančių ruonių, pavadinimą gavę dėl savo kailio rašto. Didžioji dalis gyvena šiaurinėje Baltijos jūros dalyje, daugiausia Botnijos įlankoje. Pasižymi tuo, kad sugeba dantimis sniege ant ledo padaryti jaunikliams urvus su kvėpavimo angomis ir nagais išgremžtomis eketėmis. Ištirpus ledams, žieduotieji ruoniai gulinėja ant pavienių uolų, salelėse arba pakrantėse. Jaunikliai gimsta kovo—gegužės mėn. maždaug 4-4,5 kg svorio. Jie žindomi 5—7 savaites, visą tą laiką patinas lieka šalia. Žieduotieji ruoniai minta menkėmis, strimelėmis ir kitomis žuvimis, vėžiagyviais.

Lietuvos vandenyse sutinkami labai retai. Dėl besaikės medžioklės, jūros užterštumo, klimato kaitos šių gyvūnų skaičius labai sumažėjo.

Detalus Baltijos pilkojo ruonio piešinys. Ruonis guli ant pilvo, pakėlęs galvą, pasisukęs kairiuoju šonu.

Pilkieji ruoniai - jūriniai žinduoliai, gyvenantys kolonijomis. Jie sutinkami visoje Baltijos jūroje, tačiau dažnesni šiaurinėje dalyje. Į Lietuvos vandenis atplaukia kartu su migruojančiomis žuvimis, kuriomis minta. Daugiausia šių gyvūnų stebėjimų registruota Palangos, Smiltynės, Melnragės, Nidos paplūdimiuose, Karklėje.

Baltijos pilkieji ruoniai užauga iki 1,6-2,1 m ilgio, patinai gali sverti iki 300 kg svorio. Gyvena apie 30—40 metų, subręsta 4—5 metų. Jauniklius veda ir poruojasi vasario pabaigoje—kovo mėnesiais. Tik atvesti ruoniukai turi baltą pūkuotą kailiuką ir sveria iki 15 kg. Šertis pradeda po savaitės. Žindomi labai riebiu pienu apie 20 dienų, kurių metu patelė nesimaitina, prarasdama daug svorio, tuo tarpu jaunikliai per parą priauga apie 2,5 kg. Atjunkyti ruoniukai paliekami likimo valiai ir dažnai badauja, kol išmoksta gerai plaukioti ir gaudyti žuvį. Dalis jų nusilpsta. Kasmet tokie nusilpę jaunikliai randami ir Lietuvos pakrantėje. Rastinukus priima Lietuvos jūrų muziejus, kur jie slaugomi, maitinami, o vėliau paleidžiami atgal į Baltijos jūrą.

Detalus Rytų Atlanto paprastojo ruonio piešinys. Ruonis guli ant pilvo, pakėlęs galvą ir plaukmenį, pasisukęs dešiniuoju šonu.

Paprastieji ruoniai yra jūriniai žinduoliai. Tai - plačiausiai pasaulyje paplitę ruoniai, gyvenantys vidutinėje, poliarinėje ir subpoliarinėje klimato juostose. Baltijos jūroje jų tėra apie kelis tūkstančius. Daugiausia šių ruonių gyvena kolonijomis vakarinėje Baltijos dalyje, nedidelė dalis - rytinėje pakrantėje. Baltijos jūroje ši ruonių rūšis yra saugoma. Paprastieji ruoniai gana sėsliai gyvena pakrančių seklumose, įlankose, arti didelių upių žiočių. Suaugę patinai būna 1,9 m ilgio ir iki 150 kg svorio, patelės - mažesnės. Minta jūrinėmis žuvimis, vėžiagyviais, moliuskais. Gyvena apie 30 metų. Paprastieji ruoniai poruojasi vandenyje, tuo metu, kai atjunkomi jaunikliai. Nėštumas trunka 10,5 mėnesio. Jaunikliai vedami birželio—liepos mėn. ant smėlėtų ar žvirgždėtų krantų. Jie žindomi 4-6 savaites labai riebiu pienu, po to turi gyventi ir maitintis savarankiškai.

Lietuvoje paprastieji ruoniai buvo patebėti tik keletą kartų.

Detalus jūrų kiaulės piešinys.

Paprastosios jūrų kiaulės  - vieni mažiausių banginių, gyvenančių šiaurinio pusrutulio vidutinės temperatūros ir šaltuose vandenyse. Užauga iki 1,55 m ilgio ir 55 kg svorio. Gyvena apie 10—15 metų. Gyvena pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Minta žuvimi. Kaip ir visi jūrų žinduoliai oro įkvepia iškilę į paviršių. Jauniklius atsiveda vėlyvą pavasarį ar vasarą po 10—11 mėnesių trukusio nėštumo. Juos maitina pienu apie 8—10 mėnesių.

Baltijoje dėl žmonių veiklos sukeltų pasekmių jūros kiaulės sparčiai nyksta ir yra saugomos.  Lietuvos teritoriniuose vandenyse jos negyvena.

Spalvotas detalus plaukiančios sibirinės gagos piešinys.

Sibirinės gagos - vienos rečiausių jūrinių ančių. Nardydamos jos minta dugno bestuburiais. Tai - nykstantys paukščiai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Dar 1997 m. ties Lietuvos krantais žiemojo virš 2000 sibirinių gagų. Pastaraisiais metais jų sutinkama viena kita, o kai kuriomis žiemomis nepastebėta nei viena. Spėjama, kad Baltijos jūroje žiemojančių sibirinių gagų mažėjimą galėjo lemti klimato kaita, nes vis daugiau paukščių lieka žiemoti šiaurinėse jūrose.

Spalvotas detalus stovinčio sidabrinio kiro piešinys.

Lietuvoje užregistruota apie 20 kirų rūšių. Viena jų - sidabrinis kiras. Šie paukščiai paplitę Europoje, nuo Kolos pusiasalio ir šiaurinės Norvegijos iki Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrančių. Pirmieji Lietuvoje perintys sidabriniai kirai užregistruoti prieš 30 metų Kiaulės nugaros saloje Kuršių mariose. Šiuo metu įvairiose šalies vietose peri apie 200 sidabrinių kirų porų.

Spalvotas detalus stovinčios margasnapės žuvėdros piešinys.

Margasnapės žuvėdros Lietuvoje neperi ir yra sutinkamos tik migracijų metu. Per sezoną jų užregistruojama iki kelių šimtų. Tai gana stambūs paukščiai tamsiu ilgu snapu, kuris baigiasi šviesiu galiuku.