LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Adomas Honoris Kirkoras (1818–1886) – rašytojas, istorikas, archeologas. Mokėsi Mogiliavo gimnazijoje, vėliau Vilniaus bajorų institute. Tarnavo Vilniaus gubernijos valdyboje, iždinėje ir gubernijos Statistikos komitete (1834–1864). Gyvendamas Vilniuje, susidomėjo miesto ir karšto praeitimi. 1854–1856 kasinėjo Lietuvos (Bražuolės, Drucminų, Mantotų, Šventos), dab. Baltarusijos (Gorodilovo), Galicijos pilkapynus ir kapinynus. Buvo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos narys, Senienų muziejaus archeologijos skyriaus vedėjas. 1850–1854 redagavo tęstinius leidinius „Pamiatnaja kniżka Vilenskoi guberniji“, 1857–1858 – „Teka Wileńska“, 1860–1865 laikraštį „Kurier Wileński“. Išleido pirmąjį vadovą po Vilnių ir jo apylinkes (1856), Senienų muziejaus katalogą (1858). 1866 persikėlė į Peterburgą, nuo 1871 gyveno Krokuvoje, ten ir mirė. Buvo Rusijos archelogų komisijos narys – korespondentas ir Rusijos geografijos draugijos tikrasis narys, Lenkų mokslų akademijos (Krokuvoje) narys. Daug savo archeologijos ir istorijos darbų paskelbė slapyvardžiu Jan ze Śliwina.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Adomas Honoris Kirkoras (1818–1886) – rašytojas, istorikas, archeologas. Mokėsi Mogiliavo gimnazijoje, vėliau Vilniaus bajorų institute. Tarnavo Vilniaus gubernijos valdyboje, iždinėje ir gubernijos Statistikos komitete (1834–1864). Gyvendamas Vilniuje, susidomėjo miesto ir karšto praeitimi. 1854–1856 kasinėjo Lietuvos (Bražuolės, Drucminų, Mantotų, Šventos), dab. Baltarusijos (Gorodilovo), Galicijos pilkapynus ir kapinynus. Buvo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos narys, Senienų muziejaus archeologijos skyriaus vedėjas. 1850–1854 redagavo tęstinius leidinius „Pamiatnaja kniżka Vilenskoi guberniji“, 1857–1858 – „Teka Wileńska“, 1860–1865 laikraštį „Kurier Wileński“. Išleido pirmąjį vadovą po Vilnių ir jo apylinkes (1856), Senienų muziejaus katalogą (1858). 1866 persikėlė į Peterburgą, nuo 1871 gyveno Krokuvoje, ten ir mirė. Buvo Rusijos archelogų komisijos narys – korespondentas ir Rusijos geografijos draugijos tikrasis narys, Lenkų mokslų akademijos (Krokuvoje) narys. Daug savo archeologijos ir istorijos darbų paskelbė slapyvardžiu Jan ze Śliwina.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Meistrišku piešiniu, minkšta formų modeliuote nežinomas XIX a. litografas perteikė Jėzaus, vainikuoto erškėčių vainiku ir nešančio kryžių, atvaizdą, sukurtą pagal Vilniaus Šnipiškių koplytėlės statulą. Dailininkas, nepriekaištingai įvaldęs akademinį piešinį, įtaigiai perteikė Jėzaus kančią. Su subtiliai niuansuotu piešiniu kiek kontrastuoja grafiškas, plona linija sukurtas ornamentinis apvadas.

Aprašė Regina Urbonienė

Litografija sukurta pagal Vilniaus katedroje kabėjusį nežinomo dailininko sukurtą Vilniaus vyskupo Adomo Stanislovo Krasinskio (1810-1891) portretą. Dailininkas tiksliai perteikė portretuojamojo judesį, bruožus, aprangą, aplinkos detales, nuosekliai sekdamas tapybos originalu. Piešinys gyvas, minkšta toninė modeliuotė. Portretuojamasis Vilniaus vyskupas kilęs iš Voluinės. 1827 m. įstojo į pijorų vienuolyną. Atvykęs į Vilnių, studijavo Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Baigęs ją 1837 m., mokytojavo Ukmergėje ir Peterburge. 1838 m. tapo Vilniaus katedros pamokslininku, 1853 m. – Vilniaus kapitulos kanauninku ir Romos katalikų kolegijos Peterburge asesoriumi. Nuo 1859 m. Vilniaus vyskupas. Jį pažinojo ne tik kaip rūpestingą ganytoją, švietėją, blaivybės draugijų steigėją, bet ir kaip literatą, kultūros renginių iniciatorių. Daug dėmesio skyrė kunigų lavinimui. Baudžiavos panaikinimo proga Vilniaus katedroje surengė iškilmingas pamaldas ir išleido ganytojišką laišką. Už aktyvią katalikišką veiklą ir antibaudžiavines nuotaikas ištremtas į Viatką (suimtas 1863 vykstant gydytis). Tremtyje išbuvo dvidešimt metų. Atlikęs bausmę, apsigyveno Krokuvoje, ten ir mirė. Buvo Krokuvos mokslų akademijos ir Romos Academia degli Arcadi narys. Išspausdino originalių ir verstinių veikalų lenkų kalba.

Aprašė Regina Urbonienė

Stovinčio jaunuolio portretas peizažo fone. Jaunuolis vilki ilgą tamsų pilkai mėlyną mundurą aukšta raudona apykakle, raudonais antpečiais ir ant krūtinės sukryžiuotomis gelsvomis juostomis. Jaunuolis stovi pasirėmęs ant priešais pastatyto šautuvo. Paveikslo kairėje, šalia jaunuolio, ant akmens padėtas šalmas. Piešinys kruopštus, detalus. Koloritas gelsvai, melsvai pilkas.
Signuota dešiniajame paveikslo krašte:
M. Conradi
1848

Pagal inventorinį aprašymą parengė Rima Rutkauskienė

Gerardo Terbocho (1617–1681) paveikslo „Smuikininkas“, saugomo Valstybiniame Ermitaže Sankt Peterburge, kopija.
Vaizduoja vidutinio amžiaus barzdotą vyrą, rankose laikantį smuiką. Vyras trimis ketvirčiais pasisukęs į kairę, matomas iki pusės. Jis vilki rusvą drabužį. Viršugalvį dengia juoda prigludusi kepuraitė. Ant stalelio prieš vyrą padėtas puodukas, mažytis apskritas padėklėlis ir balta pypkutė.

Aprašė Dalia Tarandaitė

Šv. Mikalojus (rus. Николай) yra vienas didžiųjų šventųjų, garbinamų tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios. Hagiografinėje literatūroje aprašyti gausūs stebuklai, įvykę jam gyvam esant ir jau mirus (dėl šios priežasties Rusų Stačiatikių Bažnyčioje šventasis vadinamas Stebukladariu), tuo tarpu tikrų faktų iš šventojo biografijos nedaug. Neaišku, net kada jis mirė – manoma, kad apie 345–352 m., sulaukęs gilios senatvės. Šv. Mikalojus buvo Miros (Likija, Mažoji Azija) arkivyskupas, išgarsėjęs artimo meilės darbais. Pasakojama, kad jis padėdavęs visiems: turtingiems ir vargšams, jauniems ir seniems, sveikiems ir ligoniams. Šv. Mikalojaus, kaip pagalbininko ir globėjo, kultas labiausiai paplito Rusijoje, ypač Novgorode ir šiaurinėje Rusijoje, kur šv. Mikalojus tapo labiausiai gerbiamu šventuoju. Rusų tikintieji šv. Mikalojų meldžia santarvės šeimoje, prašo pagalbos auklėjant vaikus, nugalint vargą, skurdą, nuodėmingas mintis ir polinkius. Šv. Mikalojus laikomas jūrininkų, piligrimų, keliautojų, amatininkų, vaikų globėju.
Anksčiausias žinomas šv. Mikalojaus atvaizdas yra VII–VIII a. ikona, buvusi Šv. Kotrynos bažnyčioje Sinajuje. Stačiatikių ikonografijoje šventasis vaizduojamas senyvo amžiaus, pliktelėjęs, su nedidele apskritai kirpta barzdele ir lengvai banguojančiais plaukais. Dešine ranka jis laimina, kairėje laiko Evangeliją.
Aptariamoje ikonoje frontali šv. Mikalojaus figūra pavaizduota iki pusės. Ištęstas liemuo, nuolaidūs pečiai pabrėžia vertikalią kompozicijos ašį. Aukso spalvos nimbo fone išryškėja nedidelė apskrita galva. Šventojo veidas atitinka ikonografinį kanoną, tačiau smulkus formų modeliavimas keičia jo išraišką, matyti nerimas ir rūpestis. Dešine ranka šv. Mikalojus laimina, kairėje laiko užverstą Evangeliją, paėmęs ją kartu su balta skepeta. Evangelijos viršelį puošia Prisikėlusio Kristaus figūra, įkomponuota centre, perlais įrėmintame ovale, ir keturios perliukų eilėmis atribotos žvaigždutės kampuose. Ne mažiau puošnūs šventojo drabužiai. Raudona felonė siuvinėta aukso spalvos kryžiais ir sidabro spalvos žvaigždėmis, kurių medžiagiškumas meistriškai perteiktas tapybos priemonėmis. Felonės kraštą puošia brangakmeniai ir dvi eilės perliukų. Omoforas siuvinėtas kryžiais ir dviem perliukų eilėmis. Žalias jo audinys lyg purslais mirguliuoja laisvai išdėstytais neryškiais tos pačios spalvos augaliniais motyvais.
Ikonos fonas rudas, į viršų šviesėjantis. Viršutiniuose kampuose kamuoliniuose debesyse matyti mažyčiai pusfigūriai Kristaus su Evangelija rankoje ir Marijos, laikančios omoforą, atvaizdai, primenantys legendą, pasak kurios, sapne pasirodęs Kristus šv. Mikalojui įteikęs Evangeliją, o Marija – omoforą.

Aprašė Dalia Tarandaitė

Lanksčia linija, ypač smulkiu štrichu sukurtas Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdas. Karūnuotas Dievo Motinos bei kūdikio figūras gaubia stilizuotų spindulių aura. Graviūra išraižyta pagal Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje buvusį paveikslą. Raižinys puoštas įmantriu ažūriniu popieriaus apvadu.

Aprašė Regina Urbonienė

Labai kruopščia raižysena ir smulkiu štrichu išraižytas Vilniaus Aušros Vartų koplyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslas, be karūnos, be aukso ir sidabro aptaisų. Tai vienas iš penkių Lietuvoje esančių vainikuotų Švč. M. Marijos paveikslų, kada Dievo Motina vaizduojama be kūdikio. Originalus XVII a. paveikslas yra 1,8x1,6 m dydžio, pieštas tempera ant aštuonių ąžuolinių lentų. Raižinį kūręs dailininkas įtaigiai atskleidė dvasingą Švč. Mergelės Marijos grožį, kupiną vidinio spindesio, paryškinto plačia aureolės šviesa, perteikė grakštų charakteringą ant krūtinės sukryžiuotų rankų judesį.

Aprašė Regina Urbonienė

Labai kruopščia raižysena ir smulkiu štrichu ovale išraižytas Vilniaus Aušros Vartų koplyčios Dievo Motinos paveikslas, kurį supa penkiolika ypač smulkiai išraižytų nedideliuose ovaluose įkomponuotų Kryžiaus kelio scenų. Visi raižiniai apjungti į sudėtingą gotiškų architektūrinių formų ir gėlių ornamentais dekoruotą iškilaus reljefo ažūrinį popieriaus apvadą, kurio apatinėje dalyje įkomponuotas herbas su Vyčiu.

Aprašė Regina Urbonienė