Senojo ir Naujojo Testamento alegorija, XVI a. pab. – XVII a. pr.
Daugiafigūrė kompozicija, iliustruodama svarbiausius Šventojo Rašto pasakojimus, pasakoja žmonijos istoriją nuo pirmosios nuodėmės iki Atpirkimo. Scenos išdėstytos peizažo fone keliais planais. Kompozicijos centre – medis, dalijantis ją į dvi dalis. Kairė pusė skirta Senojo Testamento, dešinė – Naujojo Testamento įvykiams. Po medžiu sėdi jaunuolis. Jis ekspresyviai persisukęs: krūtinė ir maldai sunertos rankos pasuktos į kairę, o kojos ir veidas – į dešinę. Figūros judesiu perteikiamas esminis posūkis nuo Senojo prie Naujojo Testamento. Tą pačią judėjimo kryptį pabrėžia abipus jaunuolio stovinčių žymiausių Senojo ir Naujojo Testamento pranašų Mozės ir šv. Jono Krikštytojo judesiai. Mozė vaizduojamas žengiantis iš gilumos (Senojo Testamento), šv. Jonas Krikštytojas – į gilumą (Naująjį Testamentą). Šv. Jonas Krikštytojas kreipiasi į sėdintįjį po medžiu, kviesdamas atgailai ir rodydamas į Išganytoją.
Senojo ir Naujojo Testamento scenų parinkime ir jų išdėstyme akivaizdus paralelių principas. Kairėje pasakojimas prasideda Adomo ir Ievos nuodėmės, tapusios mirties priežastimi, scena, o dešinėje jis užbaigiamas Prisikėlusio Kristaus, suteikiančio amžinojo gyvenimo viltį, figūra. Nuo jų centro link vaizduojamas varinis žaltys, Mozės iškeltas ant T (tau) formos kryžiaus izraelitams apsaugoti nuo nuodingų gyvačių (kairėje) ir nukryžiuotas Jėzus, savo kančia ir mirtimi atpirkęs žmonių nuodėmes (dešinėje). Apie varinį žaltį susibūrę izraelitai, po kryžiumi vaizduojama Jėzaus Motina Marija, šv. Jonas Evangelistas ir dar dvi šventosios moterys. Nukryžiavimo scena išsiskiria stambesniu masteliu, jos reikšmę pabrėžia ir rodomasis šv. Jono Krikštytojo gestas. Kompozicijos viršutinėje dalyje, dangaus fone, vaizduojamos dar dvi scenos: kairėje – Mozė ant Sinajaus kalno, gaunantis akmenines plokštes su Dievo įsakymais, dešinėje – Jėzus, besimeldžiantis Alyvų kalne.
Aprašė Dalia Tarandaitė
Senojo ir Naujojo Testamento scenų parinkime ir jų išdėstyme akivaizdus paralelių principas. Kairėje pasakojimas prasideda Adomo ir Ievos nuodėmės, tapusios mirties priežastimi, scena, o dešinėje jis užbaigiamas Prisikėlusio Kristaus, suteikiančio amžinojo gyvenimo viltį, figūra. Nuo jų centro link vaizduojamas varinis žaltys, Mozės iškeltas ant T (tau) formos kryžiaus izraelitams apsaugoti nuo nuodingų gyvačių (kairėje) ir nukryžiuotas Jėzus, savo kančia ir mirtimi atpirkęs žmonių nuodėmes (dešinėje). Apie varinį žaltį susibūrę izraelitai, po kryžiumi vaizduojama Jėzaus Motina Marija, šv. Jonas Evangelistas ir dar dvi šventosios moterys. Nukryžiavimo scena išsiskiria stambesniu masteliu, jos reikšmę pabrėžia ir rodomasis šv. Jono Krikštytojo gestas. Kompozicijos viršutinėje dalyje, dangaus fone, vaizduojamos dar dvi scenos: kairėje – Mozė ant Sinajaus kalno, gaunantis akmenines plokštes su Dievo įsakymais, dešinėje – Jėzus, besimeldžiantis Alyvų kalne.
Aprašė Dalia Tarandaitė
