Flamandų tapytojas Jakobas Jordansas, kaip ir garsusis jo amžininkas Pėteris Paulas Rubensas, studijavo Antverpene pas Adamą van Nortą [Noort]. Jordanso kūryboje akivaizdi Karavadžo ir ypač Rubenso kūrybos įtaka. Nepaisant to, kad XVII amžiaus trečiajame dešimtmetyje Jordansas jau ir pats turėjo klestinčią studiją bei savų mokinių, Rubensui jis padėdavo atlikti didžiuosius užsakymus. Po šio genijaus mirties Jakobas Jordansas tapo garsiausiu flamandų dailininku.

Paveiksle įamžintas išraiškingo veido savininkas Abrahamas Grapėusas buvo ne tik Jordanso, bet ir kitų dailininkų mėgstamas modelis ir kartu įdomi asmenybė. Po nesėkmingų bandymų tapti dailininku jis ėmė dirbti pasiuntiniu Antverpeno šventojo Luko gildijoje. Nepaisant kuklaus uždarbio, jis šį darbą su meile ir atsidavimu dirbo iki pat mirties ir tapo gyva legenda, nes savo veikla stipriai pranoko paprastus pasiuntinio įgaliojimus. Abrahamas Grapėusas tvarkė gildijos knygas, po dailininkų mirties organizuodavo aukcionus ir surinktas lėšas perduodavo mirusiųjų šeimoms, buvo atsakingas už gildijoje vykusių švenčių ir religinių ceremonijų organizavimą.

Nepaisant negailestingo realizmo, su meile Abrahamas Grapheus nutapytas ir šiame J. Jordaenso kūrinyje, o dėl charakteringų veido bruožų jis lengvai atpažįstamas ir pavaizduotas kaip vienas iš apaštalų pamaldžiai sunertomis rankomis, vylingai į dangų nukreiptu žvilgsniu. Tai ankstyvojo dailininko kūrybos laikotarpio darbas, kuriame akivaizdi Karavadžo kūrybos įtaka. Paveikslas žavi giliu psichologizmu, puikiu šviesotamsos efektų išmanymu, subtilia rusvų tonų spalvine gama ir J. Jordaensui būdinga tapymo energija.

Abrahamas Grapheus gimė Antverpene apie 1545–1550 m., mirė ten pat 1624 m. Jis svajojo tapti tapytoju, 1572 m. buvo priimtas pameistriu į Antverpeno šv. Luko dailininkų gildiją. Žinoma, kad jis turėjo mokinių, tačiau, anot kolegų menotyrininkų, nėra žinoma nė vieno A. Grapheuso darbo, o po poros metų jis ir jo žmona buvo įtraukti į gildijos vargšų brolijos sąrašus kaip paramos prašytojai. Tad galima spėti, kad jis nebuvo sutvertas tapybai. Tuo labiau kad dailininkų gildijos dokumentai paliudija, jog jis bandė dirbti ir kaip dailininkas apipavidalintojas, ir kaip kaligrafas, o, anot istorikų, pastaroji veikla jam gana neblogai sekėsi. Tačiau, 1580-ųjų viduryje šalyje pablogėjus ekonominei situacijai dėl Aštuoniasdešimties metų karo, A. Grapheus vis labiau ėmė orientuotis į darbą pačioje dailininkų gildijoje, ir jam teko mažiausiai prestižinės pasiuntinio pareigos. Nepaisant kuklaus uždarbio, jis šį darbą dirbo su meile ir atsidavimu iki mirties ir tapo gyva legenda – mat jo veikla stipriai pranoko paprastus pasiuntinio įgaliojimus. Jis vedė gildijos knygas. Po dailininkų mirties organizuodavo aukcionus ir surinktas lėšas perduodavo mirusiųjų šeimoms, tad buvo gerai žinomas vienoje svarbiausių šiaurės Europos meno rinkų. Taip pat jis buvo atsakingas už kiaurus metus gildijoje nesibaigiančių daugybės švenčių ir religinių ceremonijų organizavimą. Be to, pažymima, kad šis gildijos pasiuntinys buvo tikras savo kolegų draugas tiek liūdnomis, tiek džiugiomis akimirkomis. Tad gal ir neverta stebėtis, kad A. Grapheus buvo mylimas to meto dailininkų, o, būdamas dar ir išraiškingų veido bruožų, buvo dažnai prašomas papozuoti jų kūriniams. Jis nesunkiai atpažįstamas ir daugelyje kitų J. Jordaenso darbų. (Parengta pagal  2012 m. Gente vykusios to paties pavadinimo parodos katalogą: Abraham Grapheus, model van Jacob Jordaens / Caroline Joubert, Alexis Merle du Bourg, Nico Van Hout. Gent: Museum voor Schone Kunsten, 2012.)