XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Prūsijos kariuomenė pirmoji Europoje buvo apginkluota graižtviniais iš drūtgalio užtaisomais šautuvais „Dreyse“. Šie ginklai šaudydavo popieriniais unitariniais šoviniais, sudarytais iš kulkos, parako ir kapsulės. Konstruktoriaus Johano Nikolauso fon Dreyzes (Johann Nikolaus von Dreyse) sukurtas novatoriškos konstrukcijos šautuvas tapo viena reikšmingiausių naujovių šaunamųjų ginklų istorijoje. Jis sėmėsi patirties dirbdamas šveicaro ginklininko Žano Samuelio Paulio (Jean Samuel Pauly) įmonėje. Dreyze sukurtas šautuvas turėjo vamzdelio pavidalo šliaužiamąją spyną su adata, kurios judėdavo į priekį ir atgal spynos dėžutėje. Nuspaudus nuleistuką, spynos mechanizmo veikiama ilga adata pramušdavo parako užtaisą ir suduodavo smūgį į kapsulę, po kurio įvykdavo parako užsidegimas. Prūsijos kariuomenė vertino naują ginklą ir stengėsi saugoti jo konstrukcijos duomenis paslaptyje, todėl iš pradžių dokumentuose įvardindavo jį „1841 m. modelio lengvuoju kapsuliniu šautuvu“ (leichtes Perkussionsgewehr Modell 1841) ir tik 1855 m. oficialiai pradėjo vadinti jį  „adatiniu 1841 m. modelio šautuvu“ (Zündnadelgewehr Modell 1841). Popierinio unitarinio šovinio ir šliaužiamosios spynos panaudojimas labai padidino šio ginklo greitošaudą. Adatinio šautuvo „Dreyse“ greitošauda lyginant su ankstesniais šautuvais padidėjo kelis kartus, siekdama 10–12 šūvių per minutę. Vienais pagrindinių šautuvo trūkumų buvo gana dažnai lūžtančios adatos ir šūvio metu iki galo nesudegusio šovinių tūtelių popieriaus likučiai, kurie teršdavo vamzdį, paspartindami jo susidėvėjimą. Tačiau šie ginklo trūkumai nenustelbė pagrindinių jo privalumų. Šautuvų „Dreyse“ pagalba 1866 m. kare Prūsijos kariuomenės pėstininkai pademonstravo savo pranašumą ir galiausiai įveikė austrus, ginkluotus tuo metu jau pasenusiais per laibgalį užtaisomais kapsuliniais šautuvais „Lorenz“. Ryškiausias prūsų adatinio šautuvo pranašumo pavyzdys 1866 m. liepos 3 d. Kionigreco (Königgrätz) mūšis. Šautuvus „Dreyse“ Prūsijos kariuomenė panaudojo ir 1870–1871 m. kare su Prancūzija, kurios kariuomenė jau buvo apginkluota naujais 1866 m. modelio šautuvais „Chassepot“. 

Adatinis pėstininkų šautuvas šliaužiamąja spyna. Kalibras – 15,43 mm, Nr. 3171. Kairėje ginklo pusėje, po taikikliu, vamzdžio plokštumoje įspausta 585, o kitoje – 3171 / karūna / FW. Toje pačioje uokso pusėje – erelis ir SPANDAU. Spynos gale – 171. Spynos galinėje pusėje – B 1 / 5 (apverstas) / 5. Dešinėje ginklo pusėje įspausta: spynos gale – monograma su karūna; uokse – 1857. 1855. (abi datos apverstos). Toje pačioje ginklo pusėje: uokse – trys monogramos su karūnomis; vamzdžio plokštumoje, po taikikliu – šešios monogramos su karūnomis. Spynos rankenėlėje – 71, o rankenėlės pagrinde – 67 / S. Priekinio apkausto apačioje – D su karūna (monograma); antro apkausto – C su karūna; trečio apkausto – D su karūna; nuleistuko – D su karūna. Prie nuleistuko įspausta monograma su karūna ir 71. Žalvarines dalis laikantys varžtai taip pat pažymėti skaičiumi 71. Buožės pado apkausto viršuje – monograma su karūna / 1. G. R. / 7. 160. Buožės apačioje įspausta N. Grūstuvo išplatėjusioje pusėje – D su karūna. Ginklas su tribriauniu adatiniu moviniu durtuvu. Durtuvo geležtės plokštumoje, prie movos – pusmėnulis / T. Kitoje geležtės pusėje – monograma su karūna. Ginklo kakliuke, vidinėje pusėje – 9.C.4 /8. Veržlės viršutinėje pusėje – monograma su karūna. Ginklo apsodas ir buožė pagaminti iš šviesios spalvos medienos, lakuoti. Dešinėje ginklo pusėje, buožėje pritvirtinta žalvarinė plokštelė su senu inventoriniu numeriu II 370.