Tai pirmasis ginkluotėn priimtas pusiau automatinis (savaime užsitaisantis) šautuvas. Ginklą sukūrė Meksikos kariuomenės generolas Manuelis Mondragonas (Manuel Mondragón). Jis sukonstravo šautuvą, kuris šaudydavo pavieniais šūviais, tačiau po kiekvieno šūvio užsitaisydavo automatiškai. Darbą prie šio ginklo konstrukcijos Mondragonas pradėjo dar XIX a. pabaigoje, kuomet jį ir užpatentavo. Ginklo veikimas buvo pagrįstas parako dujų išvedimu iš vamzdžio kanalo. Vamzdį uždarydavo pasisukanti spyna su užrakinimo kumšteliais. Nuspaudus užtaisyto ginklo nuleistuką, spynos veikiamas daužiklis pataikydavo į šovinio kapsulę. Šūvio metu išsiskyrusios parako dujos per angą patekdavo į antrąjį vamzdį su stūmokliu, kuris atitraukdavo spyną atgal, o gale esanti spyruoklė grąžindavo ją į pradinę padėtį ir parengdavo ginklą naujam šūviui. Atitraukiant spyną, mechanizmas išmesdavo ir panaudoto šovinio tūtelę, o į šovinio lizdą įstatydavo kitą šovinį. Norint išauti tereikėdavo paspausti nuleistuką, prieš tai neatliekant jokių papildomų veiksmų. Kol dėtuvėje būdavo šovinių, ginklas užsitaisydavo savaime. Pripažįstama, kad Mondragono sukurtas šautuvas buvo didelė naujovė. Kai kuriuos jo mechanizmo bruožus paveldėjo vėliau sukurti pusiau automatiniai šautuvai. Ginklas buvo skirtas šaudyti 7x57 mm „Mauser“ šoviniais. Neturėdami galimybių tokio šautuvo masinei gamybai savo šalyje, meksikiečiai kreipėsi į šveicarų kompaniją SIG (Schweizerische Industrie Gesellschaft), kuri užsakymą priėmė. 1901 m. į Meksiką atgabenti pirmieji šveicarų pagaminti šautuvai. 1908 m. pusiau automatiniai šautuvai „Mondragon“ buvo oficialiai priskirti Meksikos kariuomenei, tačiau neapmokėjus viso užsakymo, į šalį buvo atplukdyta tik dalis Šveicarijoje pagamintų šautuvų. Vėliau pradėta šių ginklų masinė gamyba Meksikoje, kuri buvo tęsiama iki Antrojo pasaulinio karo. Meksikiečiams neperduoti, šveicarų pagaminti šautuvai 1915 m.  buvo parduoti Vokietijai. Netrukus paaiškėjo, kad pusiau automatinių šautuvų mechanizmai buvo nepakankamai atsparūs Vakarų fronto tranšėjinio karo purvui ir drėgmei, todėl ginklai nebuvo populiarūs vokiečių pėstininkų gretose. Jie tiko aviacijai ir iki aviacinių kulkosvaidžių paplitimo buvo naudojami lėktuvuose. Šautuvai „Mondragon“ turėjo 8, 10 ir 20 šovinių dėtuves, o Vokietijos ginkluotose pajėgose ir 30 (kai kuriais duomenimis ir 100) šovinių būgnus. Tarpukaryje šautuvai „Mondragon“ vis dar buvo pažangūs, todėl jais apsiginklavo Čilės, Peru, Brazilijos, Kinijos ir kai kurių kitų valstybių kariuomenės. Kitur buvo tęsiama gamyba pagal licenciją. Išlikę užuominų apie tai, kad nedideliu šių šautuvų kiekiu disponavo ir Lietuvos kariuomenė. Pusiau automatinių šautuvų paplitimą ribojo ne tik didesnis jautrumas drėgmei ir purvui. Pertaisomi šautuvai vis dar atitiko kariuomenių poreikius. Be to, didelį šaulio amunicijos komplektą, sudarytą iš 180–200 šovinių (daugiau nei 5 kg), buvo galima sunaudoti per keliolika minučių šaudant net iš pertaisomo šautuvo. Šaudant iš pusiau automatinių šautuvų kaip „Mondragon“, reikėjo dar didesnio amunicijos kiekio, o tai dėl tuometinių šovinių svorio ir dydžio, galiausiai, turėjo sukelti pernelyg didelių aprūpinimo ir gamybos sunkumų. 

1908 m. modelis, kalibras – 7 mm, dėtuvė 10 šovinių. Ginklo kairėje pusėje įspausta: uokse – 780; priekiniame apkauste – raidė A. Ginklo viršuje įspausta: spynoje – žymuo apskritime / U / 358 / R / A / 358 / žymuo apskritime; spynos gale – C. Durtuvo fiksavimo pagrinde, priekinio apkausto rankenėlėje, antrojo apkausto viršuje, dėtuvės dangtelyje, saugiklyje, prie nuleistuko apsaugos, ir galiniame diržo kilpos apkauste kartojasi žymuo apskritime ir širdelės pavidalo žymuo. Dėtuvės gale – 780. Buožės viršuje įspausta M su karūna. Buožės apkausto viršuje – R ir kitas apskritime esantis žymuo. Apsodas ir buožė pagaminti iš šviesios medienos, lakuoti. Vamzdis pragręžtas dešinėje ginklo pusėje, prie taikiklio. Ginklo dešinėje pusėje, buožėje, pritvirtinta žalvarinė plokštelė su senu inventoriniu numeriu II 623.