Alebarda – ilgakotis ginklas, kirvio, ieties ir kare naudoto kablio sintezė. Ginklo pavadinimas kildinamas iš žodžių „Halm“ (kotas) ir „Barte“ (kirvis). Alebardos antgalį sudaro ietigalis, tarp jo bei movos esantis kirvis ir priešingoje pusėje formuojamas kablys arba kitas kaunamasis elementas (kai kuriais atvejais dar vienas kirvis). Antgalio tvirtinimas prie koto sustiprintas ilgais, movos tąsa tampančiais apkaustais. Alebarda turėjo kilti iš bardišiui artimo valstiečių ginklo XIII–XIV a., kuomet šveicarų kalviai išmoko minkštą kirvio pagrindą apgaubti kietos geležies apvalkalu ir taip pagaminti netrapią, lanksčią ir drauge didele kertamąja galia pasižyminčią geležtę. Alebardos atsirado tobulėjant šarvams. Kalavijai ir kiti ankstesni ginklai jau ne visuomet tiko metalinėms šarvų plokštėms pralaužti. Tokiu didesnę jėgą turinčiu ginklu tapo alebarda. Ja buvo galima durti kaip ietimi, naudojant ilgą kotą smogti galingus, šarvus pralaužiančius kertamuosius smūgius, o kitoje pusėje esančiu kabliu nutraukti nuo žirgo raitelį. Alebardas pirmieji pradėjo naudoti šveicarų pėstininkai. Kaip tik šiais ginklais ir ilgomis ietimis (pikėmis) daugelyje mūšių XV–XVI a. jie įveikė Habsburgų ir burgundų kavaleriją. Alebardos buvo labai efektyvios, todėl paplito visoje Europoje. Čia kartu su pikėmis jos ilgam tapo vienais svarbiausių pėstininkų ginklų. Atskiruose kraštuose susiformavo savita forma ir puošyba išsiskiriančios alebardų rūšys, pavyzdžiui, šveicariškoji, vokiškoji, itališkoji, olandiškoji ir kt. Tam tikrų būdingų bruožų įgavo atskirose žemėse pagamintos alebardos, pavyzdžiui, vokiškosios alebardos atmainos susiformavo Tirolyje, Bavarijoje. XVI a. antrojoje pusėje alebardos kirvis įgavo pusmėnulio formą ir palengvėjo, o ietigalis labai pailgėjo, todėl ginklas tapo labiau duriamuoju. Kai kur alebardų ietigaliai buvo platesni, įgavo lapo formą. Ilgainiui, atsisakant kai kurių kovinių funkcijų, alebardų antgaliai darėsi vis lengvesni ir puošnesni. Antgaliai būdavo puošiami graviravimo, cheminio ėsdinimo, kalimo arba ornamentų bei simbolių išpjaustymo būdu. Kotą pradėta dengti aksomu, kuris būdavo pritvirtinamas paauksuotomis, žalvarinėmis vinimis, o prie antgalio arba po juo pritaisomas šilkinis kutas. XVII–XVIII a. alebardos vis dar buvo naudojamos kariuomenėje. Šiuo laikotarpiu tai buvo puskarininkių ir gvardijos, trabantų (sargybinių) ginklas. Alebardas taikos ir karo metu naudojo Šventojoje Romos imperijoje (vokiečių kraštuose) funkcionavusi leibgvardija. Alebardos, kaip reprezentaciniai ginklai, naudojamos sargybinių ir mūsų laikais (Popiežiaus asmens sargybiniai šveicarai).

Ginklą sudaro antgalis lapo formos plačiu ietigaliu su briauna per vidurį, nedideliu pusmėnulio formos kirviu, kabliu bei mova su apkaustais ir aksomu trauktas kotas. Antgalio paviršius ietigalyje puoštas cheminio ėsdinimo būdu suformuotais augaliniais ornamentais ir gyvūnų atvaizdais (dešinėje – trys paukščiai ir gyvatė, kairėje – voverė ir paukštis). Kirvyje perforuotos 9 į grupes po 3 išdėstytos skylės. Kablyje trikampiu išdėstytos 3 skylutės. Prie movos yra išlikę aukso spalvos kuto likučiai. Apkaustai paslėpti kotą dengiančio aksomo. Kotas aptrauktas žalvarinių vinelių laikomu žalios spalvos aksomu.