Partizanė – ietis plačiu dviašmeniu antgaliu su simetriniais sparnais iš šonų arba be jų. Jos pavadinimas kyla iš italų kalbos žodžio „partigiano“ – partizanas, grupuotės narys. XV a. partizanės buvo naudojamos Italijoje, o XVI a. paplito vokiečių landsknechtų daliniuose. XVI–XVII a. daugelyje Europos valstybių partizanė buvo pėstininkų dalinių karininkų ginklas – laipsnio ženklas bei rūmų gvardijos ir monarchų asmens sargybinių ginklas. Tuo laikotarpiu dėl reprezentacinių funkcijų dominavimo partizanių antgalių paviršius būdavo puošiamas herbais ir skaičiais, antgaliai turėdavo simetrinius sparnus, o prie movos apačios būdavo tvirtinamas kutas. Minėtą paskirtį partizanės išlaikė ir XVIII a.; kai kuriose valstybėse  buvo naudojamos ir XIX a. pradžioje. Iš partizanių kildinamas spontonas – ginklas plačiu ietigaliu ir po juo dažnais atvejais esančia kryžma (skersiniu). XVIII ir XIX a. šis ginklas taip pat buvo naudojamas daugelyje Europos kariuomenių kaip karininko laipsnio ženklas.

Antgalį sudaro platus ietigalis, į viršų išlenkti sparnai, aštuonbiaunė mova su keturiais žiedais ir apkaustais. Antgalio paviršius puoštas cheminio ėsdinimo ir graviravimo būdu suformuota karine kompozicija „armatūra“ (šalmai, kirasos, kirviai, kardai, špagos, ietys, trimitai, būgnai ir kt.), augaliniais ornamentais. Ties sparnų viduriu pavaizduotas Bavarijos herbas  (2 liūtai ir 2 šachmatų lentos rašto laukai, esantys skyde su karūna). Prie movos pritvirtintas kutas, sudarytas iš vyšninės ir gelsvos spalvos siūlių. Kotas aštuonbriaunis.