XIX a. pradžioje Europoje, išmokus pritaikyti gerai detonuojantį gyvsidabrio fulminatą, išrastas naujas užtaiso uždegimo būdas. 1818 m. Didžiojoje Britanijoje išradus varines kapsules, buvo sukurta nauja šaunamojo ginklo spyna. Titnaginę spyną pakeitusios kapsulinės spynos konstrukcijai buvo būdingas atlaužiamas gaidukas plieniniu galu ir keičiamos kapsulės su degia medžiaga (gyvsidabrio fulminatu), dengiamas vamzdelis, įeinantis į vamzdžio kanalą. Prieš šūvį šaulys turėdavo uždėti kapsulę ant uždegimo vamzdelio galo. Paspaudus nuleistuką, gaidukas trenkdavo per kapsulę, kurioje esantis mišinys sprogdavo ir per vamzdelį uždegdavo ginklo vamzdyje esantį užtaisą. Kapsulinė spyna buvo tobulesnė už titnaginę, kurios veikimas kur kas labiau priklausė nuo oro sąlygų. Kapsulė dengė vamzdelį, todėl degi medžiaga ir jos sukeltas degimas buvo izoliuoti nuo aplinkos. Oro drėgmės, kritulių ir vėjo poveikis tokios spynos veikimui buvo minimalus arba jo apskritai nebuvo. Užtaisyti ginklą buvo galima greičiau ir sklandžiau, nes nereikėjo gaišti laiko pilant uždegimui skirtą paraką į lentynėlę, o tik užmauti naują kapsulę. Kapsulinės spynos gamyba buvo paprastesnė, nes ji neturėjo skiltuvo, jo spyruoklės ir parako lentynėlės. Ginklų kapsulinėmis spynomis trūkumu buvo kiek keblus kapsulių naudojimas mūšio metu, kuomet užtaisymo procesui galėjo trukdyti įvairūs aplinkos veiksniai. Vis dėlto trūkumus užgožę privalumai išryškėjo labai greitai, todėl seniau pagamintus titnaginius ginklus pradėta perdaryti į kapsulinius. Spartėjo ir visiškai naujų kapsulinių ginklų gamyba. Pirmiausiai kapsulinės spynos pritaikytos medžiokliniams ginklams ir dvikovų pistoletams, o vėliau ir kariuomenės ginkluotei. XIX a. trečiajame dešimtmetyje kapsulinė spyna paplito visoje Europoje, tačiau jos pritaikymą kariniams ginklams gerokai sulėtino prie titnaginio mechanizmo pratusių kariškių konservatyvumas. Vienas iš modernizuotų ginklų, kurio titnaginė spyna, pakeitus atitinkamas jos dalis, perdaryta į kapsulinei artimą variantą, buvo 1844 m. modelio Austrijos kavalerijos pistoletas su Augustino spyna. Jame vietoje kapsulės buvo naudojamas į uždegimo angą įstatomas varinis vamzdelis su degia medžiaga, uždaromas lentynėlėje dangteliu, turinčiu stūmoklį aštria apačia. Trenkdamas per stūmoklį gaidukas sutraiškydavo vamzdelį, kuriame esanti medžiaga detonuodavo. XIX a. penktajame ir šeštajame dešimtmetyje savo pistoletus modernizavo Prūsija, Didžioji Britanija ir Saksonija. Kapsulinė spyna suteikė seniems ginklams geresnes kovines savybes. Šio amžiaus viduryje gaminami naujų modelių pistoletai turėjo naujai suprojektuotas ir pagamintas kapsulines spynas. Siekiant pagerinti taiklumą ir padidinti efektyvaus šūvio nuotolį, pradėta gaminti pistoletus graižtviniais vamzdžiais.
Perdarytas iš titnaginio, kalibras – 17 mm. Ginklas lygiu vamzdžiu, kurio šonuose, prie drūtgalio, suformuotos plokštumos. Spyna perdaryta iš titnaginės pakeitus gaiduką ir parako lentynėlę, jos dangtelį pritaikius kapsulinei konstrukcijai. Priekinis ginklo apkaustas, nuleistuko apsauga, spynos tvirtinimo plokštelė ir rankenos apkaustas žalvariniai. Priekinis apkaustas su kryptuku. Dešinėje ginklo pusėje: spynos plokštėje – 854 (būdinga šios sistemos pistoletams); parako lentynėlės dangtelyje – simbolis primenantis 6; priekiniame apkauste – Z. Kairėje ginklo pusėje: priekiniame apkauste įspaustas dvigalvis erelis su skaičiumi 3; vamzdžio plokštumoje, ties drūtgaliu – 855, spynos tvirtinimo plokštelėje – dvigalvis erelis su skaičiumi 3 / Z. Ginklo apačioje: nuleistuko apsaugos priekyje – dvigalvis erelis su skaičiumi 3 / Z; spynos apkauste – Z. Rankenos apkauste kartojasi dvigalvis erelis su skaičiumi 3 ir Z. Medinė dalis pagaminta iš šviesios ir tamsios medienos, lakuota. Pistoleto užtaisymui skirtą grūstuvą raiteliai nešiodavo atskirai. Ginklo dešinėje pusėje, rankenoje, pritvirtinta žalvarinė lentelė, kurioje įspaustas senas inventorinis numeris II 392. Prie nuleistuko apsaugos viela pritvirtintas žalvarinis diskelis su skaičiumi 82.