Peizažas su figūromis. Būdingas  Prano Domšaičio paveikslų motyvas su keliautojais.Tolumoje ryškėja gyvenvietės apybraižos, bet ne vietos konkretybė svarbi šioje kompozicijoje. Auksu švytintis laukas atsispindi keistame baltame debesyje, kuris tarsi vedlys rodo kelią.
Vėlyvojoje kūryboje  P. Domšaitis visiškai atmetė kasdienybės smulkmenas ir susikaupė ties amžinaisiais dalykais, kūrinių raiška tapo paprasta ir taupi. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingę toliai, neapibrėžti siluetai, judantys sutemose, šviesos pluoštai, kovojantys su tamsa, ramios, šviečiančios miglos – tai jau kito, būsimo, o gal buvusio gyvenimo vizija. Nesvarbu, kas aplink – Karu erdvės, Kropynų kaimo apylinkės ar tai, kas dar neduota pažinti.
Paskutiniuosius gyvenimo metus P. Domšaitis praleido tapydamas nuo ryto iki vakaro ir tik retkarčiais palikdamas dirbtuvę. Artėjo prie kūrybos ir būties paslapties atskleidimo, skubėjo, tarsi norėdamas aplenkti laiką, kurio liko vis mažiau… 1965 metų lapkričio 14 dieną nuskambėjo paskutinieji P. Domšaičio žodžiai „Aš visada esu kelyje“.
Didysis talentingo kūrėjo gyvenimo ratas – nuo Kuršių marių per Karaliaučių, Berlyną, Austriją iki Keiptauno, iki Gerosios Vilties kyšulio – užsidarė. Tačiau dailininko studijoje Keiptaune liko šimtai tapytų drobių ir kartonų, akvarelių ir pastelių, piešinių, ofortų, raižinių, daugybė pradėtų ir nebaigtų darbų. Jų dar laukė kelionė link Lietuvos.

Nesignuota.

Aprašė Kristina Jokubavičienė