Portretinė fotografija. Lietuvių etnomuzikologijos pradininkas, poetas ir vertėjas kanauninkas Adolfas Sabaliauskas (1873 Krikščių k., Biržų raj.) – 1950 Kaune). Katalikų kunigas kanauninkas Adolfas Sabaliauskas XIX–XX a. sandūroje surinko ir paskelbė 890 Biržų krašto dainų tekstų, 591 melodiją, 254 smulkiosios tautosakos kūrinėlius. Būdamas biržiečiu ir klebonaudamas Nemunėlio Radviliškyje, jis atkreipė dėmesį į beišnykstančias šiaurės rytų aukštaičių giesmes sutartines, kankles, skudučius, ragus, daudytes. Išleistuose darbuose („Sutartines ir musu muzikos inrankiai“, 1904, „Žiemių - rytiečių lietuvių tautinė muzika“, 1911, „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“, 1912 (su A..R. Niemiu), „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“, 1916) aprašytos būdingiausios sutartinių, dainų, instrumentinės muzikos savybės, atlikimo būdai, muzikos instrumentai, pateiktas sutartinių ir dainų skirstymas. Adolfas Sabaliauskas pastebėjo ir iškėlė pamatines etnomuzikologijos problemas, būtent, dainavimo ir instrumentinio muzikavimo kilmės klausimus, dainavimą laikydamas pirmesniu; pastebėjo ir atlikimo tradicijų pastovumą - gieda ir dainuoja daugiausia moterys, o instrumentais groja vyrai. Beje, šių klausimų tinkamai negali išspręsti ir šiuolaikinė etnomuzikologija. Adolfo Sabaliausko darbuose nuosekliai aprašytas savito Lietuvos regiono – šiaurės rytų Aukštaitijos etninės muzikos palikimas yra nepamainomu šaltiniu kiekvienam tyrinėtojui. Adolfui Sabaliauskas pelnytai laikytinas lietuvių etnomuzikologijos pradininku, nors nebuvo nei profesionaliu muziku, juolab muzikologu. Tačiau rūpestis etninės kultūros palikimu, jo užrašymu ir savalaikiu paskelbimu ir ypač didelė išliekamoji jo darbų reikšmė Adolfą Sabaliauską verčia manyti esant pirmuoju, kurio dar XX a. pradžioje iškeltas idėjas pratęsė, patikslino, pagilino Z. Slavinskas-Slaviūnas, J. Čiurlionytė, S. Paliulis ir vėlesni tyrinėtojai.