Romantiškame žiemos peizaže, nutapytame gana ankstyvame kūrybiniame laikotarpyje, spalvų ir apšvietimo pagalba Elena Kniūkštaitė sukuria nuotaikingą, šiek tiek teatro dekoracijas primenantį vaizdą. Formos labiau apibendrintos ir dekoratyvesnės, nei vėlesnių laikotarpių kūriniuose, tačiau sukurta žiemos nakties nuotaika jau primena vėlesnę autorės tapybą ir yra tokia įtaigi, jog žiūrovas, rodos, šaltyje ir tyloje girdi neužšąlusio upelio čiurlenimą. Priekiniame plane – balkšva, melsvai šešėliuota sniego danga, apšviesta iš po pilkšvai melsvų su rausvu atspalviu debesų beišlendančio mėnulio pilnaties. Paveikslo centre – oranžinės spalvos plytomis aprėmintas puslankio arkos formos akmeninis tiltas per Pravienos upelį. Dešinėje – juodas belapio medžio siluetas. Tiltelio fone – miško juosta su atskirų medžių ažūrais. Toliau dešinėje, nuokalnėje – Dzūkijos regiono Rudaminos sodyba, kurios apsnigto stubos stogo centre ryškėja oranžinis kaminas, spalva atliepiantis tilto apdailai. Tokios pat spalvos ir puslankio formos apvadas juosia iš po debesų pasirodantį mėnulį. Apie žmonių buvimą byloja tik likę sniege vėžės.

Darbas įtrauktas į E. Kniūkštaitės svarbesnių darbų sąrašą 1989 m. tapybos parodos kataloge ir 2008 m. leidinyje „Elena Kniūkštaitė“, publikuotas 2010 m. albume „Elena Kniūkštaitė“.