LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Dvi pailgos, į galą siaurėjančios lentos įtaisytos į medinį stačiakampį rėmą stovintį ant keturių į šonus išplėstų kojelių. Sūrspaudžio lentos suspaudžiamos iš viršaus įdedamais pleištais. Rėmai padaryti iš dviejų – didesnės ir mažesnės lentų, tarp savęs sujungtų keturiais statmenais kuoleliais.
Lietuvių vaišių tradicijos – svarbi kultūros ir tapatybės dalis lygiai kaip tautinis kostiumas, trispalvė, gimtoji kalba ir kiti simboliai.
Kiekviena etnografinė sritis turėjo mėgstamus valgius. Žemaičiai kasdien valgydavo košę su mirkalu (makalu), dažnas pietų valgis – rūgšti bulvienė su mėsa ar bulvių šutienė su užtrinu. Šiaurės vakarų Lietuva, Žemaitija, neįsivaizduojama be kastinio su virtomis neluptomis bulvėmis. Atvykę pas žemaičius į svečius būsite pavaišinti ne tik troškintais kopūstais su kiaulės koja,  vėdarais, bulviniais blynais bei savitomis sriubomis  – rasalyne ar cibulyne.  Seniai lauktą svečią nebuvėlį šeimininkė visada pasitikdavo su sūriu. Nuo seno lietuviai labiau mėgo saldų, mažiau – rūgusį karvių pieną. Iš grietinės mušė sviestą. Aukštaitijoje labiau mėgo varškę, Žemaitijoje – sūrius. Plungės apylinkės garsėjo ožkų pieno sūriais. Ožkų pieną vartojo neturtingi valstiečiai.

Vąšas - prietaisas katilui pakabinti virš ugniakuro kamine. Sudaro vertikali lentelė ir prie jos pritvirtintas smailiu kampu sulenktas alksninis pagalys. Pagalys apačioje sujungtas horizontalia lentele, kuri tvirtinasi prie vertikaliosios lentelės. Vertikaliosios lentelės apačioje pritvirtintas metalinis kablys.  Pagalba 9 skylučių ir metalinio kaiščio  galima reguliuoti katilo pakabinimo aukštį virš ugniakuro. Vąšas namų darbo, meistras nežinomas.
Vienas iš būdingiausių žemaičių gyvenamųjų namų bruožų - tai kamino, kaip atskiros patalpos, buvimas. Jis įrengtas viso pastato viduryje, tarp dviejų patalpų, vadinamų prieangiais. Pagrindinė vieta kamine - ugniakuras, įrengtas ant akmenimis krauto paaukštinimo. Viršum jo  įtaisytas vąšas - tam tikras kablys, ant kurio kabindavo katilą.
Kamine vasaros metu virdavo maistą, žiemą - jovalą kiaulėms, šildė vandenį. Kamine rūkė ir laikė mėsą, kepė duoną.

Gramofonas - prietaisas atkuriantis garsą iš plokštelių. Pagrindas ir korpusasas mediniai, keturkampiai, juodos spalvos su 3 metalinėmis rankenėlėmis. Galvutė metalinė su adatėle. Garsiakalbis metalinis, triūbos formos, ornamentuotas. 1969 m. gautas iš Juozo Kembrės, gyv. Godelių k., Plungės r.  Žemaičių dailės muziejus 1996 m. perėmė iš Videikių nepilnos vidurinės mokyklos visuomeninio muziejaus.

Spinta drabužiams, medinė, tamsiai rudos spalvos, lakuota. Puošta rankų darbo drožiniais. Daryta XIX a. pab. - XX a. pradžioje Onos Sidabraitės kraičiui Grigaičių k., netoli Beržoro Plungės raj. Spinta stačiakampė su dviem ištraukiamais stalčiais  apačioje. Viršus su karnizu, ant kurio yra raidės O.S.  Žemiau pailgas stačiakampis, kuriame yra drožinėti stilizuoti gėlių ir lapų ornamentai. Priekyje, šonuose dvi profiliuotos drožinėtos, nuo karnizo viršaus iki apačiops einančios kolonėlės. Spintos durų ir šonų plokštumose yra po du stačiakampius. Stačiakampiais aprėminti ir apatiniai stalčiai. Jų, kaip ir durų užraktai turi du dekoratyvius metalinius apkaustus. Stalčiai turi tokias pat rankenas. Spintos viduje, prie viršaus įdėti keturi judantys skersiniai su drožtais mediniais vagiais drabužiams kabinti. Spinta stovi ant keturių kojelių. Yra trys raktai.

Stalas, pailgas, keturkampis. Dažytas tamsia spalva.  Rankomis tašyto medžio kojomis su apačioje suapvalintais keturkampiais bumbulais bei dar žemiau – tašytais kubais, stalo dviejuose šonuose, tarpusavyje sujungtais skersiniais. Priekinėje dalyje skylė stalčiui. Darytas XIX a. Autorius nežinomas. Priklausė Petronėlei Saudargienei, gyvenusiai Rūdaičių kaime, Plungės r. Pirkta iš Justinos Danutės Kudarauskienės.
Asimetrinio plano žemaičių gyvenamuose namuose stalas stovėdavo kampe palei šoninę sieną. Gerosiose trobose stalas būdavo arčiau patalpos vidurio, tarp šoninės sienos langų. Simetrinio plano gyvenamuosiuose namuose baldai buvo išdėstomi sekančia tvarka: stalas - kampe prieš duris, netoli langų; prie stalo pasieniais - suolai, o lovos, skrynios, spintos dažniausiai taip pat buvo statomos pasieniais.

Stačiakampė, juodos spalvos skalūno plokštelė. Vienoje pusėje sužymėti rausvos spalvos langeliai, kitoje - linijos. Įrėminta nedažytais mediniais rėmeliais. Viršutinėje dalyje skylutė pakabinimui. Žemaičių dailės muziejus 1995 m. perėmė iš Alsėdžių vidurinės mokyklos visuomeninio muziejaus.
Kai dar nebuvo sukurtas popierius, žmonės rašė ant molinių ar grifelinių lentelių, rašto ženklus kaldavo akmenyje. Taip buvo rašoma prieš šimtmečius, o  metams bėgant keitėsi rašymo priemonės.
Grifelinė lentelė naudota prieš I-ąjį pasalinį karą Lietuvos mokyklose. Mokiniai rašydavo ant medinės lentelės arba į sąsiuvinius. Vietoje kreidos buvo naudojamas grifelis (juodojo skalūno lazdelė - rašiklis). Prirašius pilną lentelę, ją nuvalydavo nedideliu skudurėliu, kurį kiekvienas mokinys turėjo savo.   

Iš centrinio apskritimo išeina dvigubos kryžmos, kurių tarpuose eina vingiuoti spinduliai užsibaigiantys žvaigždutėmis ir apvaliais gėlų žiedais. Kryžmų viršūnės užsibaigia kryžmelėmis puoštomis tulpėmis. Apskritime nedidelis kryželis. Saulutės kompozicija sudaro rombo formą. Ant apatinės kryžmos nedidelis mėnulio pjautuvas.

Kryžių geležinių viršūnių muziejuje saugoma 16 vnt. Jie perimti iš buvusio Plungės kraštotyros muziejaus. Seniausios ant jų iškaltos datos - 1719, 1873 m. Kitų kryžių sukūrimo metai nežinomi. Yra pagrindo manyti, kad jie buvo iškalti XVIII-XIX a. Kalvių pavardės nežinomos.
Daugumos Žemaitijos kryžių geležinių viršūnių puošyba pasižymi didele kalvių menine individualybe. Šio krašto paminklai gausiai ornamentuoti. Vyrauja geometriniai, dangaus kūnų ir augaliniai motyvai. Žemaičių dailės muziejuje saugomi darbai - ne išimtis.