Rašytojas. Gimė 1930 m. balandžio 19 d. Bulzgeniškių k. (Šimkaičių vls., dab. Jurbarko r.).

1954 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, 1955 m. – Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos technikumą. 1952–1955 m. buvo Lietuvos filharmonijos choro artistas, 1955–1957 m. dėstė Vilniaus statybos technikume. 1957–1960 m. už antisovietinę veiklą kalintas Sibire, Taisėte. Grįžęs iš kalėjimo, 1961–1968 m. dirbo Skaičiavimo mašinų gamykloje, 1968–1974 m. – Sveikatos apsaugos ministerijoje, 1974–1990 m. – Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, nuo 1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Sąjūdžio Seimo tarybos narys (1992).
1971 m. išleido novelių rinkinį „Trys moterys ir vienas vyras“, kurio personažai išgyvena etines kolizijas, dvasinių ryšių stygių. Pirmuoju kūrybos laikotarpiu (romanai „Žmonės man buvo geri“ (1973),  „Laimingųjų laimė“ (1975), novelių rinkinys „Vienas prieš vieną“ (1981) daugiausia gvildeno asmenybės ir bendruomenės santykius, vaizdavo techninę inteligentiją. Vėlesniuose romanuose „Ką mylėti“ (1992), „Šimtmetis lyg mirksnis“ (1997), „Palūkėk, mirtie“ (2000) labiau gilinosi į individo dvasinės saviraiškos, dorovinio atsparumo, tautinės rezistencijos reiškinius. Yra paskelbęs esė, dokumentinės prozos kūrinių (rinkiniai „Laiškai iš nelaisvės namų: Tekstai apie skaudžią praeitį ir dabartį“ (1994), „Palangos dienoraštis“ (2004), publicistikos, recenzijų.

V. Girdzijausko prozai būdinga stilistinė įvairovė, polinkis į analitiškumą.

Apdovanojimai:

1974 m. P. Ziberto premija už romaną „Žmonės man buvo geri“.
1995 m. Žemaitės literatūrinė premija už knygą „Laiškai iš nelaisvės namų“.
2002 m. G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už romaną „Palūkėk, mirtie“.
2009 m. Juozo Keliuočio literatūrinė premija už reikšmingą veiklą ir kūrybinius rašto darbus: Juozo Keliuočio ir Rokiškio krašto rašytojų asmenybių įprasminimą, jų darbų aktualizavimą.
2010 m. Petro Cvirkos premija už novelių knygą „Žiemos metafizika“.