Literatūros ir meno tyrinėtojas. Gimė 1902 m. kovo 5 d. Giminėnuose (Joniškio vls., dab. Joniškio r.), mirė 1980 m. lapkričio 10 d. Miunchene, 1998 m. perlaidotas Kaune.

Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys (1959).

Alinos Grinienės vyras.

1926 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Grenoblio universitete ir Sorbanijoje studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, estetiką, meno istoriją.

Bendravo su Oskaru Milašiumi. Iki 1940 m. Vytauto Didžiojo universitete dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą, meno istoriją, estetiką. Tautininkų valdžia neleido suteikti J. Griniui profesoriaus titulo. 1936 m. žurnalas „Naujoji Romuva“ paskelbė (su kitais) deklaraciją, kuri vėliau tapo lietuvių pasipriešinimo organizacijos Lietuvių frontas pradžia. Redagavo žurnalą „Ateitis“ (1924–1925), „Židinys“ (1930–1940), „XX amžius“ (1936–1940). 1943 m. nacių kalintas Kauno kalėjime.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Išeivijoje organizavo lietuvišką spaudą, kūrė lietuviškas gimnazijas, dalyvavo politinėje veikloje, kultūriniame ir literatūriniame gyvenime, rašė knygų, spektaklių recenzijas. Buvo Darbo federacijos atstovas Vyriausiame Lietuvos išlaisvinimo komitete. 1955–1958 m. dirbo radijuje „Amerikos balsas“. 1958–1960 m. Vasario 16 gimnazijos Hüttenfelde direktorius, vėliau joje dėstė prancūzų ir rusų kalbas. Bendradarbiavo Lietuvių Enciklopedijoje, parašė straipsnių apie lietuvių literatūrą „Visuotinės literatūros istorijai“ („Histoire generale des litteratures“ 1962).

J. Griniaus filosofinėms pažiūroms būdinga neotomistinė būties samprata, etikos problematika. Literatūros moksle reiškėsi kaip krikščionis humanistas. Kūrinį vertino už jame keliamas žmogiškąsias vertybes. Teigė, kad meno svarbiausias objektas yra Dievas ir žmogus, o kūrinys turi atspindėti tam tikrą pasaulėžiūrą, nes jis stiprina tautos vienybę, atstovauja tautai pasaulyje. Literatūros kritikai turi būti tarpininkais tarp kūrėjo ir visuomenės, ugdyti jos skonį, informuoti, atskleisti kūrinių grožį ir trūkumus, įtakas. Kūrinio prasmės analizė esanti svarbesnė už formos, nes ši neatskleidžia grožio ir vertės. Analizavo V. Krėvės istorines dramas, Maironio kūrybos reikšmę lietuvių tautai, K. Donelaičio, J. Tumo-Vaižganto, Šatrijos Raganos, J. Aisčio, V. Ramono, A. Vaičiulaičio ir kitų rašytojų kūrybą. Parašė vadovėlių („Visuotinės literatūros istorija“, su J. Ambrazevičiumi ir A. Vaičiulaičiu, 2 t. 1931–1932 ²1991), knygas „Grožis ir menas: Estetikos pagrindai“ (1932 ³2002), „Vilniaus meno paminklai“ (1940 ²1992), studijų apie O. Milašių („O. V. Milašius – poetas“ 1930), V. Mykolaitį-Putiną („Putino lyrika“ 1932, „Vincas Mykolaitis-Putinas kaip poetas“ / „Vincas Mykolaitis-Putinas als Dichter“ 1966), apie lietuvių literatūrą „Rašytojo laisvė ir įsipareigojimas“ (1948). „Poezijos krizė“ (1952), „Lietuvių lietartūra ir Lietuvos menas sovietinimo veidrodyje“ („Literature and the Arts in Captive Lithuania“ 1956, „Litauische Literatur und Kunst Litauens im Spiegel der Sowjetisierung“ 1963), „Vertybių konfliktas dabarties lietuvių literatūroje“ (1967). Sukūrė istorinių dramų „Sąžinė“ (1929), „Žiurkių kamera“ (1954), „Gulbės giesmė“ (1962).