Nuo 1799 m. studijavo Vilniaus universitete pas Pranciškų Smuglevičių (Franciszek Smuglewicz) ir Joną Rustemą (Jan Rustem), priklausė pirmajai P. Smuglevičiaus išugdytų menininkų kartai naujai įkurtoje Piešimo ir tapybos katedroje. 1809 m. gavo laisvųjų menų magistro laipsnį. Nuo 1816 m. buvo masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narys.

Dėstė piešimą Vilniaus gimnazijoje.

1820 m. ištremtas į Sibirą. Gyveno Tobolske, o po amnestijos 1823 m. persikėlė į Minską, kur ir sulaukė savo gyvenimo saulėlydžio.
Paveiktas Smuglevičiaus, tapė istorinėmis Lenkijos ir Rusijos („T. Kosciuška sužeistas prie Maciejovicų“; „Pavlas I paleidžia iš kalėjimo Tadą Kosciušką“), taip pat naujausių įvykių, susijusių su Napoleono kampanija („Sumuštos Napoleono armijos bėgimas iš Rusijos per Vilnių 1812 metais“, apie 1814), temomis. Paliko daug religinių paveikslų Vilniaus ir Minsko krašto bažnyčiose, kuriose sekė savo mokytoju bei naudojosi senųjų meistrų paveikslų graviūromis. Taip pat projektavo bei kūrė dekoracijas masonų ložėms, teatro spektakliams bei iškilmingiems pokyliams. Tačiau visų pirma buvo žinomas kaip daugybės dvarininkų, inteligentų ir dvasininkų portretų autorius.
Būdamas Tobolske sukūrė piešinių, vaizduojančių vietinių gyventojų etnografinius tipus, buitines scenas, tapė peizažus. Reiškėsi ir kaip dekoratorius – apipavidalindavo renginius, kūrė transparantus su masonų ženklais ir simboliais. Portretuose klasicizmo elementai pynėsi su romantizmo, sentimentalizmo tendencijomis. Istorinėse ir religinėse kompozicijose jaučiama stipri Pranciškaus Smuglevičiaus įtaka. J. Damelio kūryba, ypač piešiniai, atskleidžia laikotarpio prieštaringumą.