„Siurrealistas. 1921–1926 m. studijavo San Fernando dailės akademijoje Madride, po to apsigyveno Paryžiuje. Bendravo su P. Picasso ir A. Bretonu. Su L. Bunueliu sukūrė siurrealistinius filmus „Andalūzijos šuo“ („Un chien andalou“ 1928) ir „Aukso amžius“ („L'Âge d'or“ 1930). Ankstyvąją kūrybą veikė metafizinė tapyba (G. de Chirico), kubizmas, realistinės raiškos link kreipė 17 a. Nyderlandų dailė (J. Vermeeris). Siurrealistinės tapybos pradžią žymi paveikslas „Kraujas yra saldesnis už medų“ (1926). Remdamasis S. Freudo psichoanalizės teorija suformavo savitą kūrybos metodą, kurį pavadino paranojiniu kritiniu (jį aprašė veikale „Iracionalumo užkariavimas“ / „Conquete de l'irrationel“ 1935). Transui artimose būsenose patirtas haliucinacijas, sapnus perkeldavo į drobes. Kompozicijose supinti netikėti realaus pasaulio fragmentai, asociatyvūs, iracionalūs motyvai, senųjų meistrų (Rafaelio, J. F. Millet ir kt.) paveikslų reminiscencijos. 4 dešimtmetyje sukūrė reikšmingiausius kūrinius: „Ištirpęs laikas“ (1931), „Liepsnojanti žirafa“ (1935), „Pilietinio karo nuojauta“ (1936). 4 dešimtmečio pabaigoje nutolo nuo siurrealizmo. 1940–1955 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sukūrė realistinės tapybos kompozicijų („Corpus Hypercubicus“ 1954, „Paskutinė vakarienė“ 1955), knygų iliustracijų (M. de Cervanteso „Don Kichotas“ 1946, Dante's „Dieviškoji komedija“), papuošalų, plakatų, scenovaizdžių, suprojektavo baldų. Parašė knygą „Matoma moteris“ („La femme visible“ 1930), autobiografinį veikalą „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas“ („La vie secrete de Salvador Dali“ 1944). 1972 m. Figuerase atidarytas S. Dali muziejus.“  (Mikalauskienė A., Visuotinė lietuvių enciklopedija, sud. A. Žilius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 4, p. 429).