Vokiečių grafikas, tapytojas, skulptorius. Gimė 1857 m. vasario 18 d. Leipcige, mirė 1920 m. liepos 4 d. Grosjenoje.

Simbolistas.

1874–1875 m. studijavo Badeno karališkoje dailės mokykloje Karslsruhėje, 1875–1876 m. – Karališkojoje dailės akademijoje Berlyne.

Nuo 1897 m. Grafikos dailės akademijos Leipcige profesorius.

Vienos „Sezession“ narys (nuo 1897).

Sukūrė ofortų, litografijų ciklų, juose vaizdavo biblinius, mitologinius siužetus („Ovidijaus aukų gebėjimai“ 1879, „Ieva ir ateitis“ 1880), plėtojo erotikos, mirties temas („Intermezzi“ 1880, „Meilė“ 1887, „Apie Mirtį I“ 1889, „Apie Mirtį II“ 1909, „Tikslas“ 1916), kėlė socialines problemas („Dramos“ 1883, „Gyvenimas 1884).

Nutapė paveikslų („Kristus Olimpe“ 1897, „Mėlynoji valanda“ 1891), freskų (Leipcigo universiteto auloje, 1909). Sukūrė skulptūrinių biustų (E. Asinejeff, 1900), paminklų (L. van Beethoveno, 1902, J. Bramhso, 1909).

Kūriniams būdinga jugendo bruožai, misticizmas.

M. Klingerio kūryba turėjo įtakos K. Kollwitz, E. Muncho, G. de Chirico kūrybai.

Parašė veikalą „Tapyba ir piešinys“ (1891).