Skulptorius, pedagogas. Gimė 1927 m. kovo 8 d. Kupiškyje, mirė 2006 m. spalio 8 d. Vilniuje; palaidotas Antakalnio kapinėse.
1940–1946 mokėsi Panevėžio vyrų gimnazijoje, 1944–1946 m. – Kauno kunigų seminarijoje. 1946 m. įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, 1952 m. baigė skulptūros studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) pas Juozą Mikėną.

1952–1964 m. dirbo Vilniaus kombinate „Dailė“ dailininkas, 1965–2002 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1974 m. profesorius.

Nuo 1954 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, buvo įvairių meno tarybų ir komiteto narys. 1967 m. SSRS Dailės akademijos narys-korespondentas, 1983 m. SSRS Dailės akademijos akademikas.

Nuo 1954 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (1963 m. Paryžiuje, Prancūzija; 1964 m. XXIII Venecijos bienalėje, Italija; EXPO-67 Montrealyje, EXPO-70 Osakoje ir kt.).

Vienas ryškiausių klasikinės figūrinės skulptūros tradicijos atstovų, sekė J. Mikėno mokyklos principais. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu buvo paveiktas oficialioje sovietmečio dailėje vyravusio „rūsčiojo stiliaus“ (figūrinė kompozicija „Kolūkio pirmininkas“, 1957), vėliau suformavo savitą stilių, pagrįstą apibendrinta plastine forma, lakoniška kompozicija ir monumentalia raiška.

Sukūrė monumentalių skulptūrų ir paminklų: „Motina“ Pirčiupių kaime (1960); K. Petrauskui (1974) Vilniuje; Maironiui (1977) Kaune; sovietiniam veikėjui V. Putnai (1980) Molėtuose (dabar Grūto parke); F. Engelsui (1981) Rusijoje; A. Mickevičiaus (1984) Vilniuje; A. Vienažindžio (1987) Mažeikiuose; M. Mažvydo (1997) Vilniuje; Vytauto Didžiojo (1998) Birštone; A. Baranausko (1999) Seinuose. Sovietmečiu turėjo teisę vaizduoti Leniną, sukūrė kelis jo paminklus Maskvoje (1967), Klaipėdoje (1976), Panevėžyje (1983) – abu pastarieji perduoti Grūto parkui.

Nepriklausomybės laikotarpiu greta paminklų sukūrė monumentalų ženklą „Kolona“ Europos geografinio centro draustinyje (2004). Daug dirbo antkapinės skulptūros srityje (paminklas tėvams „Svajonė“ Panevėžio kapinėse, 1961; mokytojui J. Janulioniui, 1963, ten pat; J. Vienožinskiui ir K. Kubiliskui Vilniaus Antakalnio kapinėse – abu 1967).

Sukūrė portretų („Žmona“, 1955; „Mokytojas Janulionis“, 1962; „Rašytoja Eugenija Tautkaitė“, 1964; „Pasivaikščiojimas: Juozas Miltinis“, 1973; „Sūnaus portretas“, 1985 ir kt.), medalių, kurie buvo tiražuoti („K. Donelaitis“, 1964; „M.  K. Čiurlionis“, 1975; „Maironis“, 1984; „A. Mickevičius“, 1984 ir kt.).
Rašė periodinėje spaudoje apie Lietuvos dailę ir dailininkus.

1966 m. Maskvos dokumentinių filmų studijoje sukurtas biografinis filmas.

2008 m. išleista prisiminimų knyga „Gediminas Jokūbonis. Kai žaidė angelai“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla)

Įvertinimas:

1960 m. LSSR valstybinė premija;

1963 m. SSRS Lenino premija;

1965 m. LSSR nusipelnęs kultūros veikėjas;

1977 m. LSSR liaudies dailininkas;

1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordinu;

1999 m. apdovanotas Nuopelnų Lenkijos Respublikai ordino Kavalieriaus kryžiumi.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje., Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje (Rusija).

Lietuvių.