Tapytojas, dailėtyrininkas. Gimė 1890 m. lapkričio 14 d. Seinuose (Lenkija), mirė 1961 m. birželio 13 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse.

Motina Julija Vichert-Kairiūkštienė, tėvas Juozas Kairiūkštis, sesuo Halina Kairiūkštytė-Jacinienė, brolis Jonas Kairiūkštis.
1910–1912 m. mokėsi Ivano Trutnevo piešimo mokykloje Vilniuje. 1912–1913 m. Maskvoje lankė K. Juono tapybos studiją, 1913–1916 m. Maskvos universitete studijavo teisę. Dailę studijavo 1917–1918 m. Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje, 1920–1921 m. Aukštosiose meno ir technikos dirbtuvėse Maskvoje (pas P. Kuznecovą).

Nuo 1924 m. lenkų dailininkų grupuotės „Blok“ narys.

1921–1937 m. mokytojavo Vilniuje (ir vadovavo savo įsteigtai Vilniaus lietuvių piešimo studijai), Panevėžyje, nuo 1937 m. – Kaune.

1931 m. baigė Vilniaus universitetą.

1940–1944 m. buvo Kauno kultūros muziejaus Meno skyriaus vedėjas. 1944–1951 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (docentas – 1947).

Nuo 1921 m. dalyvavo ir rengė parodas Lietuvoje ir Lenkijoje. 1925–1929 m. keliavo po Vakarų Europą.
Nutapė figūrinių kompozicijų, peizažų, natiurmortų. Sukūrė pastelių, piešinių, koliažų.
Ankstyvieji kūriniai – figūrinės kompozicijos – turi konstruktyvizmo, kubizmo, peizažai – impresionizmo bruožų. Paveiksluose gamtos formos abstrahuotos, išryškinta geometrinių formų ritmika, siekiama vaizdo aiškumo, racionalios harmoningos kompozicijos. 2 ir 3 dešimtmečio paveiksluose ypač ryškus kubistinis formos ir erdvės traktavimas, pabrėžiama laužytos linijos, geometrinės suskaidytos formos, kontrastinių spalvų deriniai. Vėlyvuosiuose paveiksluose vyrauja realistinė plastika, būdinga subtili formų modeliuotė, niuansuotų, švelnių spalvų deriniai.
V. Kairiūkščio kūryba išsiskiria intelektualumu, eksperimentų drąsa, novatoriškumu, grynos formos siekiu; ji padarė didelę įtaką moderniosios lietuvių dailės plėtotei.

Dailininkas taip pat parašė monografiją apie K. Sklėrių (1938), studiją apie M. K. Čiurlionį (1938).