Tapytoja, grafikė, dailės istorikė. Gimė 1925 m. spalio 11 d. Liepojoje, mirė 1999 m. Berlyne.
Gimė litografo iš Berlyno šeimoje, augo Klaipėdoje, II Pasaulinio karo metais buvo uždaryta į getą, pabėgo iš jo.
1949 m. baigė dekoratyvinę ir monumentaliąją tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1955–1958 m. studijavo dailės istoriją ir teoriją Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute, 1969 m. apgynė menotyros mokslų kandidatės disertaciją („Vaizduojamoji dailė Tarybų Lietuvos architektūroje“).
1965–1972 m. dirbo Mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros skyriuje Vilniuje. 
1972 m. išvyko iš SSRS, gyveno Izraelyje, D. Britanijoje, nuo 1980 m. – Berlyne. 
Rašė straipsnius, parengė įžangas monografijoms („Antanas Gudaitis“, „Albina Makūnaitė“, abi 1964 m.; „Stasys Ušinskas“,„Aloyzas Stasiulevičius“, abi 1971 m.). Parašė knygą apie getą „Lautlose Schreie: Berichte aus dunklen Zeiten“, 1999 m.; kartu su vyru Albertu Kleinu – monografiją „Alexander Granach: Fast verwehte Spuren“, 1994 m.
Sukūrė vitražą „Marytė Melnikaitė“ Lietuvos paviljonui sąjunginėje žemės ūkio parodoje Maskvoje (1953 m.), stiklo mozaikas „Šventė“ (1965 m.), „Vilniaus išlaisvinimas“ (1968 m.), akmens mozaiką „Miestas“ (1968 m.).
Iliustravo knygas, liejo akvareles, kūrė monotipijas, tapė aliejinius paveikslus, kūrė mišriosios technikos kūrinius, koliažus, pasižyminčius abstrahuotomis formomis, ritmine struktūra, monochrominiu koloritu, įvairaus paviršiaus faktūromis („Karo siaubai“, „Siena“, „Miesto griuvėsiai“). Kūrė emalio plaketes („Carmina Burana“, „Priešistorinis piešinys“, „Mėnulio peizažas“).
Parodose dalyvavo nuo 1950 m.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje.