Baigęs pradinę keturių skyrių mokyklą privačiai pasiruošęs įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją, o ją vokiečiams uždarius, mokėsi Šiaulių Suaugusiųjų gimnazijoje, kartu dirbdamas Šiaulių apygardos Meno ir mokslo centre reikalų vedėju.

Nuo 1940 m. bendradarbiavo, o 1944–1945 m. ir 1947–1949 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1945 m. pakviestas dirbti į Liaudies švietimo komisariatą muziejų skyriaus inspektoriumi muziejų reikalams. Trūkstant darbuotojų, antraeilėse pareigose dirbo Vilniaus A. Puškino muziejaus direktoriumi. Pablogėjus sveikatai grįžo į Šiaulius. Dalyvavo Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologinėse ekspedicijose. 1949 m. suimtas, iki 1956 m. kalintas Sverdlovsko lageriuose, 1956 m. reabilituotas. Nuo 1956 m. dirbo Panevėžio kraštotyros muziejuje, 1957–1966 m. Rokiškio kraštotyros muziejaus direktorius. 1966–1977 m. Lietuvos liaudies buities muziejaus skyriaus vedėjas. 1973 m. baigė istoriją Vilniaus universitete. 1977–1982 m. Paminklų konservavimo instituto etnografas – vyr. architektas. 1982 m. išėjo į pensiją.

Paskelbė straipsnių lietuvių liaudies kultūros, daugiausia pirčių istorijos, muziejininkystės klausimais, surinko kraštotyrinės medžiagos.

Bibliografija:

„Pirtis kaimo kultūroje“ (2003), poezijos rinkiniai: „Šiaurės lyguma“ (1986), „Po troškimų medžiu“ (1993), „Kur beržai žali“ (1995), „Rugsėjo elegijos“ (1997), „Po šiaurės dangum“ (1999), „Spingsulė po dvyliktos“ (2000).