1897–1904 m. gabeno ir platino uždraustą lietuvišką spaudą. 1905–1907 m. revoliucijos dalyvis, slėpė Lietuvos socialdemokratų partijos spaustuvėlę. Už aktyvią veiką ne kartą policijos persekiotas, suimtas. 1911–1945 m. gyveno Kalniškiuose, vertėsi žemės ūkio darbu. 1918 m. išrinktas į Kairių darbininkų atstovų tarybą. Laikė knygynėlį jaunimui, kuriuo vaikystėje naudojosi ir būsimas rašytojas Juozas Grušas. 1946 m. persikėlė į Šiaulius. Palaidotas Donelaičio kapinėse.

Nuo 1900 m. bendradarbiavo spaudoje. Eilėraščius pradėjo rašyti paskatintas Povilo Višinskio, daugiausia rašė 1904–1910 m., todėl juose atsispindi ir jaunatviškos nuotaikos, ir to meto revoliucinis patosas. Jovaro poezijoje prieštaringai kryžiavosi socialdemokratinės spaudos agitacinė frazeologija, inteligentų salono aukštas tonas ir melancholiška vargdienėlio savijauta, primityvisto spontaniškas melodingumas. Eilėraščiai „Ko liūdi, berželi?“, „Tylus, tylus vakarėlis“ tapo liaudies dainomis.

Bibliografija:

„Žibutė“, 1906 m.
„Poezija“, 1908 m.
„Jausmų kibirkštėlės“, 1908 m.
„Širdies balsai“, 1908 m.
„Pirmieji žiedai“, 1909 m.
„Tėvynės laukuose“ (apsakymų rinkinys), 1909 m.
„Sielos aidas“, 1913 m.
„Amžinos dainos“, 1914 m.
„Pavasario rytas“, 1980 m.