Iš pradžių muzikos mokėsi pas Griškabūdžio vargonininką B. Bendoraitį, lankė Veiverių mokytojų seminariją, vėliau gyvendamas Rusijoje, tęsė mokslą Žitomiro mokytojų seminarijoje (Ukraina), nuo 1902 m. lankė kunigo Gruberskio muzikos kursus Plocke (Baltarusija).

1899–1904 m. vargonininkavo Aleksandrijoje (Voluinės gubernija), nuo 1904 m. Lietuvoje, Skriaudžių parapijoje, vaikus mokė dainuoti, organizavo jaunimo chorus. Už dalyvavimą revoliucinėje veikloje 1905 m. iš vargonininko pareigų atleistas ir ištremtas iš Lietuvos.

Pabėgo į JAV ir apsigyveno Brukline. Dirbo banke, įsitraukė į visuomeninę veiklą, taip pat vadovavo chorams, rengė koncertus ir statė operetes. 1915 m. su K. Strumskiu iš anksčiau gyvavusių chorų suorganizavo operetės chorą, kuris dainavo net 34-iuose operečių spektakliuose, daug gastroliavo po lietuvių kolonijas. Pats P. Bukšnaitis dainuodavo operečių spektakliuose.

Daug nuveikė kaip žurnalistas, vertėjas, sukūrė operečių libretų. JAV 1906–1909 m. bendradarbiavo leidiniuose „Kova“, „Vienybė Lietuvninkų“, „Tėvynė“, „Lietuva“, redagavo laikraštį „Keleivis“. 1912–1918 m. – satyros ir humoro žurnalo „Tarka“, 1934–1937 m. savaitraščio „Vienybė“ redakcijos narys.

Nuo 1909 m. Lietuvių socialistų sąjungos sekretorius, 1918–1920 m. Amerikos Lietuvių centrinio komiteto sekretorius, dirbo Lietuvių skautų sąjungoje.

Kūrė ir vertė eilėraščius, dainas, parašė libretus M. Petrausko operetėms „Velnias išradėjas“ ir „Šventoji naktis“ (1915 m.). Parašė komedijas „Mulkiai ir mulkinyčios“, „Literatas“, „Kajetonas“ ir kt. Išvertė į lietuvių kalbą keletą operečių ir operų libretų. Sukūrė solo dainų: „Razbaininkų daina“, „Vedu lankon bėrą žirgą“ ir kt.