Pedagogas, karininkas, rašytojas (dramaturgas, memuaristas), tremtinys. Gimė 1908 m. liepos 23 d. Kaniūkų k. (Molėtų r.), mirė 1992 m. birželio 18 d. Kėdainiuose. Palaidotas Anykščių senosiose kapinėse šeimos kape. Kapą ženklina medinis drožinėtas skulptūrinis stogastulpis, kuriame išskobti ir tremtyje mirusių tėvų vardai.

Tėvai: Petras Kryžanauskas (1872–1943) ir Agota Kryžanauskienė (1870–1943) – žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai, tremtiniai, mirę iš bado tremtyje.

Mokėsi Ukmergės gimnazijoje. 1928 m. baigė Ukmergės mokytojų seminariją.

1928–1930 m. A. Kryžanauskas dirbo Vaišviliškių (Anykščių r.) pradžios mokykloje mokytoju.

1930 m. buvo pašauktas į tarnybą Lietuvos kariuomenėje, mokėsi Karo mokykloje Kaune ir 1931 m. spalio 29 d. ją baigė VI aspirantų laidoje, jam buvo suteiktas atsargos pėstininkų jaunesniojo leitenanto karinis laipsnis ir iškart paleistas į pėstininkų karininkų atsargą.

1931–1932 m. A. Kryžanauskas buvo Naujonių (Anykščių r.) pradžios mokyklos mokytojas. 1932–1937 m. dirbo Anykščių vidurinėje mokykloje karinio parengimo mokytoju. Dirbdamas Anykščiuose, A. Kryžanauskas buvo aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas, nuo 1936 m. lapkričio 23 d. – atsargos leitenantas. Daug sportavo, dalyvavo kultūrinėje veikloje, vaidino mokinių ir mokytojų spektakliuose, įkūrė jaunųjų ūkininkaičių ratelį.

1933 m. rugsėjo 21 d. surengė Anykščiuose pirmąjį minėjimą, skirtą lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio atminimui pagerbti. 1935 m., minint šaulių veiklos Anykščiuose 15 metų sukaktį, A. Kryžanauskas čia priėmė ir Lietuvos šaulių sąjungos vadą Praną Saladžių.

Dėl tokio savo aktyvumo A. Kryžanauskas neįtiko Anykščių valdžiai ir buvo iškeltas dirbti į kaimo mokyklą. 1937–1941 m. buvo Skudutiškio (Molėtų r.) pradžios mokyklos vedėjas. 1939 m. rugsėjį atliko karines pratybas 11 atskirajame pasienio batalione, buvo ryšių būrio vadas.

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1941 m. sausio 5 d. Utenoje A. Kryžanauskas buvo suimtas ir įkalintas.

1941 m. birželio 14 d. su žmona ir tėvais buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą (Rusija), kaip aktyvus visuomenininkas nuteistas 10 metų kalėti be teisės, atlikus bausmę, grįžti į Lietuvą. Atskirtas nuo žmonos, A. Kryžanauskas 1941–1951 m. kalėjo Rešotų lageryje (Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kraštas, Rusija). Atlikęs bausmę, nuo 1951 m. liko gyventi tremtyje Pokrovkoje, nuo 1953 m. – jau kartu su žmona Mamove (Dolgij Mosto r., Krasnojarsko kraštas, Rusija), kol 1957 m. liepos 24 d. buvo paleistas iš tremties.

1959 m. grįžęs į Lietuvą, mėgino įsikurti Anykščiuose, bet valdžios nebuvo priimtas. Jis apsigyveno Kėdainiuose ir ten liko iki gyvenimo pabaigos. Negavęs teisės dirbti mokykloje, A. Kryžanauskas dirbo melioracijoje darbininku, kol išėjo į pensiją.

Iki Antrojo pasaulinio karo A. Kryžanauskas bendradarbiavo periodinėje spaudoje, sukūrė dramą apie 1920-ųjų metų partizanų kovas „Nebaigtas žygis“ (1937), kuri Lietuvos šaulių sąjungos konkurse buvo įvertinta premija.

Senatvėje parengė vaizdingo žodžio atsiminimus apie sovietinius lagerius ir tremtį „Už ką?..“. 1989 m. jie buvo išspausdinti žurnale „Pergalė“, o po autoriaus mirties išleisti  atskira knyga (1995).

Vedė 1937 m. rugpjūčio 27 d. Anykščiuose, žmona Ona Gražytė-Kryžanauskienė (1916–2004) iš Kiaušų, kunigo Alfonso Gražio sesuo, – pedagogė, tremtinė. Vaikų neturėjo.