Tapytoja. Gimė 1919 m. balandžio 10 d. Petrograde (dabar Sankt Peterburgas), mirė 1983 m. liepos 13 d. Vilniuje.

Broniaus Uoginto žmona, Broniaus Uoginto jaunesniojo ir Gintarės Uogintaitės motina.
1936–1940 m. studijavo tapybą Kauno meno mokykloje, 1940–1943 m. – Vilniaus dailės akademijoje.
1947–1953 m. dėstė Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1946 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
LSSR nusipelniusi meno veikėja (1979 m.).

Nutapė portretų (K. Borutos, 1963 m.; G. Kaukaitės, R. Staliliūnaitės, abu 1973 m.; „Barbora Radvilaitė“, 1975 m.; P. Rauduvės, A. Vengrio, abu 1977 m.; „Renuariška moteris“, 1979 m.), natiurmortų („Ramunės“, 1959 m.; „Gėlės ir keramika“, 1964 m.; „Tulpės“, 1965 m.; „Kalijos“, 1968 m.; „Ciklamenai“, 1973 m.; „Saulėgrąžos“, 1978 m.), peizažų („Antakalnis darganoje“, 1943 m.; „Prie Neries“, 1963 m.; „Peizažas“, 1978 m.). Iliustravo knygas: M. Sluckio „Būsimasis kapitonas“ (lenk. k. 1952 m.), „Kai pavysi, tai prarysi: Lietuvių liaudies pasaka“ (1955 m.), K. Kubilinsko „Mano spalvos“ (1957 m.). Sukūrė dekoracijų Vilniaus lėlių teatro spektakliams: B. Sruogos „Aitvaras teisėjas“, S. Nėries „Sigutė“ (abu 1946 m.). Kūrybai būdinga spalvinių dėmių ritmika, ekspresyvumas, paveikslo nuotaiką kuria koloritas, spalviniai niuansai.

Parodose dalyvauja nuo 1942 m.
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Ellex, Juozo Miltinio palikimo studijų centre Panevėžyje, Santariškių klinikinėje ligoninėje.