XX a. ispanų tapytojas, modernistas, vienas kubizmo pradininkų. Gimė 1881 m. spalio 25 d. Malagoje (Ispanija), mirė 1973 m. balandžio 8 d. Mougins (Prancūzija).

Pirmasis jo dailės mokytojas buvo tėvas. 1895 m. studijavo La Lonja meno mokykloje Barselonoje, 1897–1898 m. Madrido karališkoje meno mokykloje. Po šių studijų iškeliavo į Paryžių, nuo 1904 m. jame gyveno. Studijavo primityvųjį meną (afrikiečių skulptūras, kaukes), afrikietiški motyvai pastebimi ir kūryboje. Iš pradžių Pablas Pikasas tapė impresionistine maniera, savitas jo stilius susiklostė 1901–1904 m., vadinamuoju mėlynuoju laikotarpiu. Tuo metu tapyboje vyravo kasdienio Paryžiaus gyvenimo motyvai, skurdo, vienatvės tema, monochrominis melsvas koloritas, ištęstos figūros, svarbi linija. 1905–1906 m. jo tapyboje, vad. rausvuoju laikotarpiu, vyrauja šiltų, rožinių, pilkų, ochros žemės spalvų paletė, vaizduojamas žonglierių, arlekinų, akrobatų, cirko artistų, juokdarių gyvenimas. Nuo 1906 m. kūryboje atsirado formų geometrizavimas, skaidymas į elementus. Vėlesniuoju laikotarpiu siekta perteikti įvairesnius daikto rakursus, erdvinio kūno struktūrą, būdingi dekonstruoti objektai, skaidymas. Po Pirmojo pasaulinio karo P. Pikaso naudojo realizmo principus. 1917–1924 m. kūrė scenografijas, kostiumus S. Diagilevo Rusų baleto trupės spektakliams. 1921–1924 m., vad. neoklasicizmo laikotarpiu, nutapė griežtų figūrinių kompozicijų su moters, motinos, vaiko figūromis (Dvi moterys, bėgančios krantu; 1922). 1924–1928 m. nutapė didelių kubistinių natiurmortų (Mandolina ir gitara, 1924).

Siurelistinio laikotarpio pradžioje P. Pikaso kompozicijos įgijo ekspresyvumo, dinamiškumo (Trys šokėjos, 1925). 1928–1933 m. sukūrė skulptūrų iš metalo, portretų iš bronzos, piešinių, knygų iliustracijų (Ovidijaus Metamorfozės, 1931). Vaizdiniai dažnai archetipiniai, vyrauja vaisingumo, lytiškumo, gimimo, mirties, meilės simboliai.

Dalyvavo Ispanijos piliet. kare (respublikonų pusėje). Grįžęs 1937 m. sukūrė vieną žymiausią XX a. antikarinį paveikslą Guernica. 1939–1954 m. sintetinio kubizmo maniera kūrė skulptūras, plokštumines dvimates kompozicijas.

1946–1948 m. gyveno Antibese'e, 1948–1954 m. – Vallaurise, kur pradėjo kurti polichrominę keramiką, ekspresyvių formų keramines skulptūrėles. 1952 m. sukūrė du pano Karas ir Taika Vallauris koplyčioje, UNECSO rūmų Paryžiuje freską Ikaro kritimas (1958). 1950–1963 m. tapė ir raižė J. F. de Goyos, D. Velázquezo, L. Cranacho kūrinių temas ir motyvus versdamas savo plastine kalba.

Sukūrė daug litografijų, ofortų, akvatintų, atspaudų, knygų iliustracijų, skulptūrų, keramikos gaminių, teatro kostiumų. Jo kūryba darė įtaką XX a. moderniosios dailės raidai.