Rusų tapytojas, realistas. Gimė 1834 m. sausio 2 d. Tobolske, mirė 1882 m. birželio 10 d. Kuzminkuose (dabar Maskvos dalis).

1846–1849 m. mokėsi Arzamaso tapybos, 1853–1861 m. Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje, 1871–1882 m. dėstė joje; profesorius (1871).

Tobulinosi 1862–1864 m. Paryžiuje („Aklas muzikantas“ 1864), 1864–1869 m. Peterburgo dailės akademijoje.

1870–1877 m. Kilnojamųjų dailės parodų draugijos narys.

Ansktyvuoju kūrybos laikotarpiu paveiktas P. Fedotovo, W. Hogartho tapybos, sukūrė amžininkų skonį, papročius pajuokiančių didaktinių paveikslų („Pirmasis paaukštinimas“ 1860, „Kaimo kryžiaus žygis per Velykas“ 1861, „Arbatos gėrimas Mytiščiuose“ 1862).

Vėlesniuose kūriniuose („Mirusiojo palydos“ 1865, „Troika“ 1866,

„Paskenduolė“ 1867) didaktinės tendencijos dar sustiprėjo, įgavo lyzrizmo ir dramatizmo bruožų.

Nutapė portretų (A. Ostrovskio, 1871, F. Dostojevskio, 1872), jiems būdinga istorinis tikslumas, psichologiškumas.

Kūryboje vyravo žemiausio socialinio sluoksnio žmonių gyvenimo vaizdai.

Isnipracijų sėmėsi iš XIX a. rusų literatūros.

XIX a. 8–9 deš. nutapė didelio formato istorinių kompozicijų („Pugačiovo teismas“ 1875, „Nikita Pustosviatas. Ginčas dėl tikėjimo“ 1881).

 

 

Rusų.