Kunigas, arkivyskupas, tikėjimo gynėjas ir kankinys, politinis kalinys. Gimė 1873 m. birželio 22 d. (pagal naująjį kalendorių 1873 m. liepos 4 d.) Kudoriškio k. (Alantos parapija, Anykščių r.), mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d. Šeduvoje (Radviliškio r.) – po saugumiečių atliktos kratos ir paslaptingos vaistų injekcijos. Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje šalia vyskupo Juozapo Kuktos.

Seneliai: Marcijonas Matulionis ir Ieva Telksnytė-Matulionienė iš Žibėčių. Tėvai: Jurgis Matulionis (apie 1834–1911) iš Žibėčių ir Ona Juočepytė-Matulionienė (apie 1851–1877) iš Bajorų – žemdirbiai ūkininkai. Buvo antras vaikas šeimoje, broliai Jonas ir Juozas. Giminaitis (tėvo brolio dukters sūnus) Jonas Pilka (1917–2002) – kunigas.

Motinai mirus per ketvirtą gimdymą kartu su kūdikiu, tėvas 1877 m. vedė antrą kartą, su Ona Savickaite-Matulioniene augino dar septynis vaikus.

Apie 1877 m. tėvams persikėlus, augo Purviniškių kaime (Daugailių parapija, Utenos r.), dažnai laiką leisdamas Žibėčiuose (Molėtų r.) pas senelius. Mokėsi namuose, Antalieptės (Zarasų r.) pradžios mokykloje, 1887–1892 m. – Daugpilio (Latvija) realinėje gimnazijoje. Ją baigęs ir nesimokęs lotynų kalbos, į Vilniaus kunigų seminariją nebuvo priimtas, todėl 1892-1900 m. su pertrauka 1893–1895 m., kai buvo suabejojęs pašaukimu, studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinėje seminarijoje.

1900 m. kovo 4 d. Sankt Peterburge T. Matulionis buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo Daugailių (Utenos r.) Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.

Paskirtas 1900 m. birželio 26 d., 1900–1901 m. T. Matulionis tarnavo Varaklianų (Latvija) katalikų parapijoje vikaru. 1901 m. lapkričio 8 d. jis buvo paskirtas į Bychovą (Mogiliovo sritis, Baltarusija) ir 1901–1910 m. buvo Bychovo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katalikų parapijos klebonas. Jis perstatė Bychovo bažnyčią, palaikė itin glaudžius ryšius su parapijiečių šeimomis. Už tai, kad pakrikštijo mišrios – katalikės ir stačiatikio – šeimos vaiką, 1910 m. birželio 30 d. jis buvo nuteistas metams į kunigų baudos vienuolyną prie Šv. Kotrynos bažnyčios Sankt Peterburge.

1910–1929 m. jis gyveno Sankt Peterburge (Rusija) ir tarnavo katalikų parapijose. 1910–1911 m. jis atliko bausmę vienuolyne. 1911–1914 m. T. Matulionis buvo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaras ir priemiestinio Aleksandrovsko kaimo už Nevos vartų koplyčios administratorius, nuolat buvo siunčiamas patarnauti į ten statomą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Baigus tos bažnyčios statybą, 1914–1923 m. buvo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios už Nevos vartų klebonas.

Bolševikams pradėjus persekioti kunigus ir uždarinėti bažnyčias, T. Matulionis atsisakė atiduoti bažnyčios vertybes ir išnuomoti patalpas, todėl 1923 m. kovo 10 d. jis buvo suimtas Maskvoje (Rusija). Už priešiškumą sovietų valdžiai kovo 21–26 d. drauge su vyskupu ir 15 kitų kunigų jis buvo nuteistas, jam skirta bausmė – trejus metus kalėti.

Maskvos Sokolnikų ir Lefortovo kalėjimuose kalintas beveik dvejus metus, 1925 m. sausį jis buvo amnestuotas ir išleistas, grįžo į Sankt Peterburgą ir 1925–1929 m. toliau tarnavo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Sankt Peterburge ir kituose miestuose nelikus katalikų kunigų, tuo pačiu metu jis rūpinosi septynių miesto bažnyčių, taip pat kitų Rusijos miestų – Pskovo ir Novgorodo katalikų parapijų reikalais.

1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI kunigą T. Matulionį paskyrė tituliniu Matregos vyskupu ir Mogiliovo (Baltarusija) vyskupu sufraganu. 1929 m. vasario 9 d. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Kirilovskos koplyčioje vyskupas Antanas Maleckis slapta konsekravo T. Matulionį vyskupu.

Sovietinio saugumo nesėkmingai vis bandytas verbuoti, 1929 m. lapkričio 25 d. jis buvo suimtas ir apkaltintas šnipinėjimu ir vadovavimu pogrindinei nacionalistinei latvių mokyklai. 1930 m. rugsėjo 13 d. Jungtinė valstybinė politinė valdyba nuteisė T. Matulionį 10 metų sunkiųjų pataisos darbų, gruodį jis buvo išsiųstas atlikti bausmės į Solovkų salas Baltojoje jūroje (Rusija). Už lagerio komunos organizavimą 1932 m. liepos 5 d. jis buvo areštuotas ir liepos 22 d. pervežtas į kalėjimą, 1933 m. gegužės 27 d. dar kartą buvo teisiamas ir gavo vienerius metus baudos izoliatoriaus – buvo paskirtas pelkėje tiesti rąstų kelią.

1933 m. rugsėjį Lietuvos vyriausybės pastangomis T. Matulionis buvo iškeistas į Lietuvoje kalintus komunistus ir taip, nepaisant jo noro likti paskyrimo vietoje Sankt Peterburge, kartu su dešimčia lietuvių kunigų 1933 m. spalio 19 d. grįžo į Lietuvą.

1933–1943 m. T. Matulionis su pertraukomis gyveno seserų benediktinių vienuolyne Kaune, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose. 1934 m. jis lankėsi Romoje pas popiežių Pijų XI, kur buvo ypatingai pagerbtas kaip kankinys. Vėliau popiežius Pijus XI apie vyskupą Teofilių yra pasakęs: "Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį". 1934–1936 m. T. Matulionis kartu su kunigu Domininku Mikšiu keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas, kur aplankė lietuvių parapijas, grįždamas aplankė Egiptą ir Jeruzalę, dar kartą susitiko su popiežiumi Pijumi XI.

Paskirtas 1936 m. vasarą, 1936–1943 m. T. Matulionis buvo Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius ir šioje bažnyčioje įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją. 1940 m. gegužės-birželio mėnesiais jis ėjo vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas – buvo paskutinis kapelionas iki sovietinės okupacijos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, T. Matulionis organizavo kunigų misijas į vokiečių užimtus Rytų kraštus.

Mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, 1943 m. sausio 9 d. T. Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu, 1943 m. gegužės 21 d. įvyko iškilmingas jo ingresas. Jis ragino kunigus iškilmingai švęsti Švč. Jėzaus Širdies šventę, rūpintis blaivybe, katechizacijos darbui telkti pasauliečius, griežtai pasisakė prieš abortus ir girtavimą kaip santuokos išniekinimą.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje vyskupas memorandumu kreipėsi į Lietuvos komisarų tarybą, reikalaudamas nevaržyti tikinčiųjų teisių, neversti jaunimo stoti į bedieviškas organizacijas, nepersekioti kunigų.

1944–1946 m. jis neslėpė savo politinių nuostatų – pasisakė už nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą. 1944 m. rugsėjo 5–6 d. Ukmergėje jis organizavo Lietuvos vyskupų suvažiavimą, kuriame buvo aptarti Kauno kunigų seminarijos tolesnės veiklos ir tikybos dėstymo bažnyčiose klausimai, dar vieną vyskupų suvažiavimą surengė Kaune 1946 m. kovą.

T. Matulionio iniciatyva kunigai ėmė masiškai rašyti prašymus Švietimo ministerijai leisti dėstyti tikybą mokyklose, patys mokė vaikus bažnyčiose. Vyskupas nurodė kunigams neskelbti sovietinių mitingų, neraginti vykdyti valdžios skirtas prievoles, o bendradarbiaujantiems su valdžia kunigams grasino jų kunigystės sustabdymu. Jis atsisakė pasirašyti padėkos laišką Stalinui už "Lietuvos išvadavimą", nesutiko kreiptis į partizanus ir raginti juos nutraukti kovą.

1946 m. gruodžio 18 d. T. Matulionis vėl buvo suimtas, kelis mėnesius Vilniuje tardytas dėl antisovietinės veiklos, kol 1947 m. rugsėjo 27 d. Maskvoje (Rusija) Ypatingojo pasitarimo "už bendradarbiavimą su antisovietine nacionalistine gauja ir antisovietinę agitaciją" nuteistas 7 metus kalėti, konfiskuotas visas jo turtas. 1947–1948 m. jis kalintas Oršoje, kalinių persiuntimo punkte, kur daugiausiai buvo gydomas ligoninėje, o nuo 1948 m. balandžio 25 d. išvežtas į Vladimiro kalėjimą Nr. 2 – ypatingojo režimo kalėjimą, kur 1953 m. gruodį sulaukė jam skirtos bausmės pabaigos. Nepaisant T. Matulionio prašymų leisti jam grįžti į Lietuvą, jis nebuvo išleistas, o 1954 m. gegužės 28 d. buvo perkeltas į Zubovo Polianos (Mordovija, Rusija) ypatingos paskirties invalidų namus.

Po ilgų ir pakartotinių prašymų leisti grįžti į Lietuvą tik 1956 m. gegužės 4 d. iškamuotas vyskupas T. Matulionis atgavo laisvę ir grįžo į Lietuvą. Negavęs valdžios leidimo valdyti vyskupiją ir būdamas jau silpnos sveikatos, jis apsigyveno Birštone pas savo bičiulį ir pagalbininką kleboną Joną Jonį, kur slapta perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą iš kanauninko J. Stankevičiaus.

1957 m. gruodžio 25 d. bute Birštone T. Matulionis slapta konsekravo garbės kanauninką Vincentą Sladkevičių vyskupu, jis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupo padėjėju.

Dėl to 1958 m. spalio 17 d. sovietų valdžios sprendimu vyskupas buvo nušalintas nuo visų pareigų ir prievarta apgyvendintas Šeduvoje (Radviliškio r.).

1960 m. gegužės 31 d. T. Matulioniui suteiktas Apaštalų Sosto Vyskupo titulas. 1962 m. vasario 9 d. popiežius Jonas XXIII "už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas" Kaišiadorių vyskupui Teofiliui Matulioniui suteikė asmeninį arkivyskupo titulą.

Siekiant arkivyskupą T. Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu ir palaimintuoju, prelato Stanislovo Kiškio rūpesčiu 1990 m. pradėta jo beatifikacijos byla. 1990 m. jam suteiktas Dievo tarno titulas. 2008 m. baigtos beatifikacijos bylos dokumentai įteikti Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje.

Kaip katalikų kunigas, nukentėjęs nuo sovietinės valdžios represijų, T. Matulionis įrašytas į SSRS katalikų bažnyčios martirologą.

Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties, 2006) ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties, 2003).